2016. 09. 23.
Dienoraščiai turi būti su datom, o ne tada, kai kaimyno jauja degė. Ryžausi grįžti prie dienoraščių, nes jie liko vienintele nuoširdaus rašymo galimybe. Jei kas nors juos  skaitys, negalės apkaltinti manęs per dideliu atvirumu, nes tai dienoraščiai. Jei kam tai nepriimtina, neskaitykit. Kai dar nemaniau, kad kada nors leisiu knygas, viskas, ką rašiau, buvo nuoširdu ir atvira, todėl ir knyga tokia – atvira, tikra. Dabar rašydama nejučia derinu viską prie galimo skaitytojo ir nelieka to betarpiškumo. Taigi, dienoraščiai liks viena tokia salelė.
 
Vakar dienos kronika. Diena, kai degė kaimyno jauja. Diena, kai vyras ir žmona, mano bendraamžiai kaimynai, skynė obuolius. Tokia diena, kokia ir turi būti, kai skinami obuoliai – saulėta, tik su protarpiais užslenkančiais debesiukais, su pažeme traukiančiu šaltu vėju, kiaurai smelkiančiu per baltinius ir megztinį. Diena, kai garsas taip pat smelkiasi į aplinkinius kiemus ir todėl stengiamasi dirbti tyliai, nenorint trikdyti to, kas vyksta gamtoje. Neišsiduoti balsu – kad pikta, jog nuo pernai metų nuosavas vyras pasidaręs toks nebevikrus, o jis tai supranta ir be žodžių, todėl gali negali lipa į obelį, nebodamas savo metų ir širdies būklės.
Pabodo viduj laukti Linos – važiuosim į gretimą kaimo gyvenvietę  pristati mano knygą, mane taip patraukė į kiemą, į tą dieną, kokiomis skinami obuoliai, kai saulėta, o dangus žydras žydras ir tik retkarčiais praplaukia koks baltas baltas debesiukas, visai dar vasariškas, bet vėjas smelkia kiaurai per baltinius ir megztinį, kai oras skambus, tarsi kažko lauktų, kažko, kas turi ataidėti.
Ir aš laukiu, atsirėmusi į saulytės įšildytas, sausas tvarto duris, nes vaikščioti ir su lazdele nelengva. Mane trikdo kaimynų žvilgsniai, taip ir jaučiu, kaip žmona piktinasi, ko aš čia stoviu, ko spoksau Žinau – ko. Aš nuėjusi į vaikystę, esu Šilalės kapuose, sėdžiu ant didžiojo paminklo, žiūriu į gausiai žydinčias nasturcijas, uodžiu medaus kvapą, bet bičių nesimato. Na taip, juk dar nebuvo šalnų. Bet vis tiek laikas tam, kas turi įvykti, visa esybe jaučiu – laikas ir užverčiu galvą, žiūriu į tą žydrą dangų, koks būna vien atvirutėse, į tuos tokius dar vasariškus debesėlius, jaučiu vėją. Įsiklausau – tuoj tuoj turi pasigirsti išskrendančių gervių klyksmas!
Ir jis pasigirsta. Ten, vaikystėj ir čia, mano kieme, kur stoviu įsiskaudėjusią nugarą atrėmusi į šiltas, sausas tvarto duris.
Kaimynai taip pat liaujasi dirbę, įsiklauso, paskui kaip ir aš užvertę galvas  dangaus žydrynėj ieško pažįstamo trikampio. Užmiršo net pykti ant manęs.
Atvažiuoja Lina, bet už vairo ne ji, o vyras. Taip norėčiau tylos, bet mes visi niekaip negalim liautis kalbėję apie dabartinę mediciną ir aš tik prabėgom stebiu pakelių vaizdus – dar taip nedaug geltonos spalvos, nes gi dar nebuvo šalnų. Su ta tokia mane pačią gąsdinančia dirglia, nenatūraliai euforiška nuotaika privažiuojam gyvenvietę. Pasąmonėj suvokiu – kaimas tvarkingesnis, bet kažkoks tuščias, negyvas. Keli vaikai, stovėję „ant zekso“, nubėga kažkam pasakyti: „Atvažiavo! Rašytoja jau atvažiavo!“ Atsiranda daugiau vaikų, stovi nuošalėly. Žiūriu į juos – vaikai visur vaikai. Bijau žiūrėti į suaugusius, juos laikas daug labiau palietė. Zita, buvusi mano vyriausios dukros klasiokė. Užspaudžia gerklę graudulys, juokauju, kad neišsiduočiau, bet iš paskutiniųjų kontroliuoju save, kad neleptelėčiau ko nereikia ir paskui nebūtų skaudu.
Pala, ar tai aš ta rašytoja? Kai taip pavadina ir mokyklos direktorė, paprašau nesikeikti. Pažiūri nustebusi, paskui supranta, nusišypso. Lina pavadina daktare, vėl paprašau nesikeikti. Piktinasi – visada liksit daktare. Klausiu, kodėl nesikreipia į melžėją, valytoją, buhalterę tikru vardu, juk visi darbai garbingi? Juokiamės.
Siūlo arbatos. Kukliai, bet nuoširdžiai, gražiai padengtas stalelis. Neįvertinusi valdiško, dar anų laikų baldo kokybės, sėduosi ir pražūvu fotelyje, juokiuos, kad nuraminčiau Liną.
Saliukėj laukia būrelis pagyvenusių moteriškių ir vienintelis gana jaunas, bet kažkoks nejudrus, tarsi jam ką skaudėtų, vyras. Ne daugiau nei 20 žmonių, bet daugiau nebuvo galima ir tikėtis. Dar eilutė vaikų pirmoj eilėj – pasiklausė, ar jiems galima. Žinoma, galima. Mano nuotaika giedrėja, nebesinervinu – tai dėl tų vaikų buvimo, o jų dar vis renkasi. Šiuolaikiniai kaimo vaikai – laisvai, bet mandagiai, su pagarba kalba su atvykusiais svetimais žmonėmis. Jie, tokie, man patinka. Berniukas viso renginio metu žaidžia su mažučiu bloknotėliu ir tai manęs taip pat neerzina. Baigiantis renginiui Lina pasiūlo nusipirkti knygų, kažkas garsiai pasitikslina kainą; nenustemba, kaina priimtina. Kai žmonės išsidalina, nusiperka knygas, kiti atsinešę iš namų, nusipirkę anksčiau, laukia autografų, berniukas kiekvienam paprašiusiam vaikui išplėšia po bloknoto lapelį ir vaikai taip pat sustoja apie stalą – autografų, ant tų lapelių. Mane ima graudulys. Vaikai stoja pramaišiui su suaugusiais, bet niekam tai nekliūva, niekas nesako, kad jie turėtų netrukdyti suaugusiemas, palaukti – savo kaimo savi vaikai. Pati mažiausia mergaitė paduoda man du lapelius. Ant vieno užrašau jos vardą, klausiu, kam antrasis. Ir jis esąs jai, norinti turėti du. Šypteliu, pati sau pagalvoju – gal būsima verslininkė? Berniukas iš vyresniųjų išsiima piniginę, lapelį su autografu pagarbiai įsideda į atskirą skyrelį. Būsimas vyras. Gal žemdirbys? Vienas iš nedaugelio, augančių dabartiniam Lietuvos kaime? O gal rašytojas, kuris nepaprašys nesikeikti tuo vardu pavadintas? Kas žino?
Vaikų vardai  iš viso pasaulio, bet ir savi, lietuviški. Moterų – senoviški. Domicėlė – prieš mane geras, bet kažkoks graudulio šypsenos nušviestas veidas. Sako: „Aš buvau mokytoja...“ Tarsi nebaigia sakinio, matau, pati supranta, kad išoriškai niekuo nesiskiria nuo kitų kaimo moterų. Tik akys – toks gerumas. Dar priduria: „Visą gyvenimą dirbau čia...“ Ir jis, kaimo  mokytojos gyvenimas, visas tame veide. Akimirkai sutrinka, tarsi susigėsta duoti man pinigą, padeda jį ant staliuko.
Ir dar smulkmena, ir vėl graudinanti – tuos pinigus moterys ne ima iš piniginių, jos juos, iš anksto apsisprendusios pirkti knygą, atsinešė rankose ir laikė viso renginio metu, jie sulamdyti, susukti į tūtelę... Pirštai darbų iškraipyti, gumbuoti – ne iš gero gyvenimo. Perka senos kaimo moterys savo buvusios gydytojos atsiminimų knygas, tikisi aptikti kažką apie save. Tai buvęs mūsų gyvenimas, visų, nesvarbu, jei ir neras paminėto savo vardo – viskas yra mūsų visų praeitis.
Rūta. Mano kaimynės Kartenoje sesuo. Kaip vaikas nudžiunga, kad atsimenu, pažįstu. Ji viena iš Bulgarijos kvartalo senbuvių, buvusio caro armijos savanorio, dukra. Moterys tai žino, o vaikai nustebę – gyva istorija šalia, ne kažkur toli, o čia pat, savam kaime; tokia paprasta, pilka moterėlė... Visos mes jau istorija. O vaikai? Tie laisvi, žvalūs pradžioklinokai, kur jie rašys savo istoriją? Jau rašo.
Ir vienintelis vyras, pristatytas tik vardu – Rimantas, renginio metu tarp skaitovų, skaidrių demonstravimo ir mano kalbėjimo grojęs pianinu. Lina man patyliukais pasako, kad jis prieš dvi savaites dukart operuotas, todėl dar sunkiai vaikšto, bet į renginį atvažiavo, negalėjęs neatvažiuoti, pavesti savo kaimo. Neklausiu, kas jis savo kaime – muzikos mokytojas ar kultūros namų darbuotojas? Grojo laisvai, tarsi būtų vienas, savo malonumui. Toli toli iki meistriškumo, bet klausyti taip miela, taip primena, švelniai pakutena kažką iš pokario meno saviveiklos renginių. Kodėl jis, toks dar jaunas, jau, atrodo, užsilikęs, įsigyvenęs kaime, duksliu, apsilamdžiusiu kostiumėliu, tautiniu kaklaryšiu? Neišsipildęs talentas? Tarp mudviejų nusistovi simpatija – galėjimas suprasti. Kiekvienas žmogus randa savo vietą.
Paskui sekė padėkos – mums už renginį, atėjusiems – už tai, kad nepasididžiavo. Kuklios gėlytės. Kažkada, kai knyga dar tebekvepėjo spaustuvės dažais, silpnumo valandėlę rašiau:
 
tarsi ant kapo
kad kas bent vieną žiedą –
knygoj visa aš
 
Šiandien tikiu, kad ne ant kapo. Gyvenimui. Knygos.
Rimantas mudvi su Lina ir namo parvežė, į Karteną, savo tikrai ne pirmos jaunystės mašinyte. Lina dar nuėjo į biblioteką – pabus iki darbo dienos pabaigos, nors namie laukia šį rytą iš ligoninės parsivežta sunkiai serganti mama. O ir pačiai  Linai tiek terandasi.
Gana to graudulio!
Gal kas žinot, kur bent už pinigus, jei ne dovanai, dalinamas džiaugsmas, žydras, skaidrus, kaip šios dienos dangus su vienu kitu dar tokiu vasarišku debesėliu, dienos, kai soduose skinami obuoliai, o jei lukterėsi užvertęs galvą, išgirsi, tikrai išgirsi su niekuo nesupainiojamą išskrendančių gervių šneką?
O gal jis, džiaugsmas, visą laiką buvo greta – juk gyvenimas tęsiasi?