Atsigulu nakčiai miegoti
ir girdžiu iki ryto,
kaip Vilnelė gurgena.
 
Mintys šėlsta ir gena
į gelmę, kur dervą kūrena
žemės branduolyje
ir plazmoje.
Didelių nuotolių
per naktį pasiekiu klejodamas.
 
Ryte išlendu
į šaltą žemės paviršių
ir vėl keliauju –
raudonosios planetos link,
iš kurios
nebūna bilieto atgalios,
tad tranzuoju
šiaip ne taip pasiekdamas žemę,
kad ir sekančią naktį joje
galėčiau kankintis
kankinamas paslaptingomis bangomis.