Atmerk akis, kai laukdamas pavasario anksčiau atbusi –
taip tykiai sirpsta požiemio naktis Šventų Jonų bažnyčioj.
(Et, žvakės – elektrinės, bet –  tiek to –  išbūsim).
O Tu vis tiek atmerk akis į basą navos skliautą, girdi,
kaip debesis užkloja paukščiai, kniurkia ėriukėliai,
šiurpus išvaiko pamirštas piemuo, vanduo
dar apvilktas baltai kaip Jahvės akys. Tu atsimerk ir viską
pamatysi – bešėlstanti pūga pasibaidys arklių
iš Dostojevskio kaimo, išsigiedrys, vežikas spjaus, išaugs
alyvmedis su prakaito kvapu, prekiaus lenkaitės poniškais
rožiniais, matrioškos baltins angelėms sparnus. Užžiebk akis
ir viską pamatysi – puotaus tuklus dvariškis, kvatos nematoma
juoda sesuo jam pilvą žnybdama, krypuos bežadė giltinė į švento
Petro vyskupų sukurtą laužą. Atidaryk slapsmes – ir viską
pamatysi –  vestuvės bus, ir vynas liks vanduo, o vandenys
virs vynu, ir duonos, ir žuvies – daugės sulig žodžiu kiekvienu
iš pamokslo Kalno, atidaryk save, kad figmedžiu sudygtum –
budėsim požiemio nakty,  neges žibintai, nes mūsų Mylimasis tuoj pareis.