Sėkmės nebūna
Dievai, kuriais tebebijom tikėti,
Meldžias prietemoj į mus,
Tuos pačius – nuglostytus
Saldėsiais, apsiūtus milinėm,
Kad pasvirę dar neiškreipti veidai
Būtų arčiau siektino dugno.
Neišmokėt gailėt,
Tik gailėtis buvimų.
Atkopsit netikrumu
Į mūsų pildytas dienas,
Persunksit viską savim,
Nors nebelauksim eilėse,
Nors nebebus mūsų.
***
Nelinkėk sėkmės,
Nes tykiai
(Kaip prijaukintas žvėris)
Seksi mano pėdom.
Nulemti tie patys saulėlydžiai
(Tik viena saulėteka daugiau – mano).
Neporink žvirgždėto tako,
Nes dar mėtysi nedėvėtus batus,
Keliausi basas sniegu,
Laukdamas stotelių triukšmo.
Turėsi įkūnyt dievus,
Nors būsiu skersvėjuos
Išleidus tikėjimus.
Nelinkėk.
Sėkmės nebūna.