Seniai seniai šitą rytą
nešė riešutus į pietų pusę
marytė voverytė
lapė snapė gaidį pešė
visi girdėjo graudžius verksmus
geltoname autobuse
pamirštoje tašėj

užsimetęs rudą parėdą
sunkiai pėdina į kapsuką
alkanas lokys alfredas
parodyti daktarui griniui
sužeistą pėdą
iš tiesaus tako nesuka suka
ėda išėdas ne bėda
bet keista
 
kairė koja į dumblą klimpsta
per brastą bristi
daug sunkiau dešiniąja
puotauja eglyne uodai turistai
apsimetę vilkais
ir kas o kas šiais laikais
juos nuramins
nebent mirtis kreivaburnė
plevėsuodama juodais šilkais

šešias dienas lipdžiau
iš molio ir sakų mišką
septintąją miegojau
ant suolo po ąžuolu
galvą padėjęs ant pasakų
krito gilė užmušė musę
aštuntą valandą ryto
mūsų laiku sako
trenkė kaip su kuolu
ne savo noru puolu
ant kelių
prie senų gonkelių
neatsikeliu