Lietumi rašytas, žeme, tavo vardas,
aukso žodžiais virtęs lūpose vaikų,
saulėn pakylėtas ir švelniai ištartas,
žeme, mano žeme, tavo aš esu.

Tavo pilkas grumstas, lauko vyturėlis,
tavo pasakaitė vėl gyva mumys,
gimęs ir numiręs, tau vėl prisikėlęs,
šaltį čia iškentęs vargo žiemkentys.

Mums tu tarsi Dievas – lyg Rūpintojėlis
pamaitint kiekvieną savimi skubi,
žiemą iškentėjęs, vasarą vešėjęs –
Lietuvos duonužė mums visiems skalsi.