Moters rankos
Iš moters rankų kalas ryto paukštis,
Vingri giesmė užpildo tuščią dangų.
Aiškėja kontūrai dienos, troškimų aukštis,
Pakyla angelai iš pelenų, nuo moters rankų.
Lengvai ant šilko suplazda svajonės,
Gyvenimo branda jaukumo lizdą suka.
Per laiką išsibarsčiusios minčių dėlionės
Virš pilko molio sklendžia ratą... Ir nutupia.
Ir subujoja plačiašakiai džiaugsmo medžiai,
Tvirtai į metų skubančius laikus kabinas...
O moteris ir sau, ir jiems gyvybės meldžia,
Jos meilė į neatrastas erdves vartus rakina.
Paglosto rankos, kad sapnuos nurimtų vaikas,
Tie pat delnai paklusnų molį apkabina.
Kaitri ugnis ne degina – liepsna suteikia
Kantrybės moteriai, jos sielos kūdikiam – tvirtumą.
---
Gal puodus ne šventieji lipdo,
Tačiau gyvenimą nužiedžia moters rankos...