Gražiojoj mūsų tėviškėj —
Būties didžiai nesimpatingas snukis.
Jo viršutiniame žandikaulyje —
Perliniai, neįkainojami ir tviską venyrai,
O apatiniame —
Tulžy aptirpę krūminiai du pūva.
Nereikia žodžių jų bendravimui —
Tai vyksta mintimis, darbais, apsileidimais
Ir trim rytietiškais keiksmais
Emocijoms visoms išreikšti.
Iš kūrybingo prado —
Srautas Pranašų
Ir jų dabar daugiau, negu garsių artojų.
Ginklavimasis aukso šaukštais
Kaip peteliškė tinka prie šio snukio —
Sušlerpsim maisto banko padalytą košę,
Apgraušim paskutinės karvės kinką
Ir draugiškai atgulsim
Po piliakalnius apkėtusiais klevais,
Kiekvienas atskirai nebeįvardytam kurmiarausy,
O palikuonys,
Lyg vėjų nublaškyti meilės stygiaus 
Po pasaulio platumas,
Vargu ar prisimins,
Nuo uodegos kaip atkeliamos galvos
Toj pusėje,
Kur saulė Lietuvos
Tamsumo metų dešimtim 
Neįgali pašalinti.