Pasibuvome, gaudžia kalenami
Čia ne dantys – rašiklių širdelės.
Kai negrįžę, tiesiog užsigrūdinę per
Skubėjimą – lapai ant klevo.

Mūsų daug, gal per daug, kad judėti
Ir nevaldomai svaidytis judesiu.
Vėl per daug, nes taip švelniai sukursime
apie sniegą ir jo tirpsmą rudenį.

Išgirdau, kad naktis nemiegota
Kaip balandžiai susiriečia šildyme,
Nesvarbu, kad ne tie radiatoriai,
Tik kaimynas ir piktas jo žvilgsnis.

Normali aš, nors sunkiai tikėtina,
Ar normalūs ir jūs – spręsti būtina.
Surašysiu į stingstantį sąsiuvinį –
It lai eilės šios jūsų nesiutina.