Pernokusiom šermukšnio uogom byra ilgesys.
Kartus...
Dar šalnos nepakąstas...
nors geliantis labiau,
nei ankstyvo ryto gruodas,
įsiskverbiantis po giliausiais kaulų ląstelių sluoksniais,
nuodija pažeidžiamiausius sielos užkaborius.
Nurieda ašara...
kita pabėga nesuvaldoma...
Nėra tavęs čia – su manimi...
Nėra...
Tik skaisčios šermukšnio uogos,
tokios didelės, pernokusios...
Laukia tavęs...
ir aš laukiu...
Bet...
yra tik ilgesys...