Kasmet vis kitos gervės skrenda,
Kasmet kiti akim jas lydi.
Žvilgsniu nuglosto aukštą dangų,
Galėtų, debesis nuvytų.
 
Krūtinėj nerimas sukyla —
Ar besugrįšit, ar sulauksiu?
Pro lauką skrisite, suklykit,
Nuo juodos žemės atsišauksiu.
 
Palikit toliams graudų aidą,
Gražiųjų plunksnų man nemeskit.
Be jų rašysiu savo dainą
Per ilgą rudeninę naktį.
 
Tai kas, jei ilgesį įpinsiu,
Jame ne liūdesys, laukimas.
Sau šviesią viltį užrakinsiu,
Kad kitąmet pražys dar šilas.
 
Vėl gervės skrenda, raižo dangų,
Tiktai danguj žaizdų nelieka.
Skaudu, kad laukt ilgai jų tenka.
Sugrįžtant, rodos, giesmę gieda.