29. Raulo dovanos

     Raulas jau buvo išėjęs. Kitais kartais tai buvę paprasčiau – uždaro duris ir vizitas baigtas. Šį kartą durys irgi buvo uždarytas, bet dzieduliui neatrodė, kad iš tikrųjų taip. Net prireikė ateiti prie jų ir atidarius iš naujo jas uždaryti, kad dėl to nepasiliktų jokių abejonių.
   – Kaip visuomet, – pasakė apie Raulą, paskui save nepaliekantį neuždarytų durų.
   Tačiau ne „kaip visuomet“ buvo tai, kad Raulas padovanojo jam kaklaraištį ir baltinių apykaklę, kur viename jo galiniame pakrašty išsiuvinėta pušelė ir skaičius „100“, o kitame – kalniukas su miško keliuku ir juo į sodybą pareinančiu žmogumi. Nesuvokdamas tokios Raulo elgsenos paklausė:
   – O kur baltiniai? 
   – Nenorėk, dzieduli, kad dar ir kelnes dovanočiau. Gal kada, gal. O dabar mokėk džiaugtis tuo, ką taip mielai dovanoju. Dar taip man netekę. Gyvenimas įdomus netikėtumais. 
   – Būtum girtas, paprašyčiau nekvailioti.
   Raulas išėjo neatsiliepęs, tačiau suabejoti jo nuoširdumu nebuvo dora ir, žinoma, labai smalsu įspėti dovanos mįslę. Paėmęs į rankas apykaklę, sužiuro į išsiuvinėtus piešinius, pirmiausia pakalbindamas į sodybą pareinantį žmogų.
   – Nagi, nagi kas esi?
   Žmogus šyptelėjo, neskubindamas savo eisenos, tačiau paskui save nepalikdamas nueito kelio. Dziedulis pažiūrėjo į mišką, iš kurio atbėga keliukas:
   – Dieve, visas gyvenimas ten, – palingavo galva. O pušelė iš kito apykaklės pakraščio, nelaukusi, kol bus paklausta:
   – Šilinių Radijas irgi su mumis. Paklausykim, dzieduli. O geriausia taip padaryti, užsidėjus kaklaraištį.
   – Taip taip, – prisipažino lyg sau. Ir galvoje buvo šviesu kaip sakiniuose:
   
   „O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: 'Nevalgykite nuo jokio medžio sode!'?“  
Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: 'Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!'“
 

   Šviesu galvoje. Ir tyloje. Pasirodo, kad Šilinių radiją gebu girdėti kaip karietoje.
   Va tau,  pagalvojo nenorėdamas patikėti, kad paslaptyje gali užsilikti toks paprastas ir aiškus dalykas. Pastūmęs nuo savęs kitus darbus, pasiruošė išgirsti bet kokiam sakymui, bet rankos lengviausios buvo užsidėti kaklaraištį. Mazgo rišti neprireikė. Kaklaraištis modernus ir jį reikėję užsidėti per galvą. Ačiū, kad ir tai numatyta. Antraip, vargu ar dziedulis būtų atsiminęs, kaip jis užrišamas. Dabar, užsidėję kaklaraištį, smagiai šypsojosi ir aplink kaklą vyniojo apykaklę. Smagu. Tinka. Kaip ir sakė Raulas: tiks prie bet kokių baltinių. Prie šitų net labai...
   – Dėl mundyriuotės nebijokite, dzieduli. Ji visuomet bus tvarkinga, – paošė pušele. O radijas visuomet su kaklaraiščiu.

Neklausinėk, kodėl skuba užkrito
Tik taip atrodo, kad pasaulis mažas
Ir šimtas metų laiko jūroj – lašas,
Bet kaip žinot, ar jo užteks lig ryto?.

Ir štai šauklių trimitai neša žinią 
Nuo Čia lig Ten, iš Ten jau vėl Toliau...
Nedaug pasaulyje kas Šklėrius žino,
Betgi norėčiau, kad visi žinot

Jau suprantu, kodėl naktim nemiega
Ir kalbasi atėję su manim sapnai.
Esu iš tų kelių, kurie dar liekam,
Kaip adresai kitiems namo pareit.

Nelengva žengt į paskutinę puotą, 
Bet kaip kitaip, jei šitaip sudūmota.

   – Kaip atsitiko, radijau, kad tave užmiršęs. Kaip? Ir dabar netikiu, kad išlikai, nors girdžiu. Puikiai girdžiu. O vis tik nelinksma. Liūdna, kaip šilinio ašaroje.
Ant marškinių apykaklės išsiuvinėtas žmogus stabtelėjo. Dziedulio ir jo akys susitiko.
– O! It veidrodyje save matau, – pasakė vienas.
– Tai kad ir aš, – pasakė kitas.
– Kad kaip iš veidrodžio save matote, tai gal – ne, bet panašūs, panašūs. Netgi labai. Beje, nors nepasigirkite, kad tik pieną geriate, – pasakė ir pasergėjo Šilinių radijas.
Pelėda