1.

Plaukia žmonių okeanas
Amžino Kalno šalia.
Žvaigždynais keliaujantis Panas
Nendrių plona dūdele

Meilės melodiją graudžią
Gieda baltam debesy,
Ir saulės žiedlapiuos snaudžia
Jau rudenio vėjai visi...

O okeanas niurna
Karingai ir neramiai.
Vėtrų delnuos jam urną
Neša juodi žaibai.

Plaukia žmonių okeanas
Amžino Kalno šalia...

2.

Virš snaudžiančio žvėries balti gaurai panirę
Į tolumas kaip debesys pūgų,
O mes, įbridę į bedugnių girią –
Procesija sutemusi vergų,

Žaizdose rožes paskandinę ir lelijas,
Keliaujam pikto atomo naguos.
Ant mūs pilkų dienų bedugnės vejas,
Ir plyšauja žaibais be atvangos,

Virš snaudžiančio žvėries pikti gaurai panirę
Į tolumas kaip debesys pūgų...

3.

Tu Amžina uola, o mes – tik vėjas,
Tik balto sapno dūžtantis aidas,
Tik geismo žaibas išsiliejęs
Kaip džiaugsmo vilnys, kaip skausmo žaizdras...

Tavy nuskendus Ramybės jūra,
O akmeniniai gaurai Tylos
Kažką vis mena, kažką vis buria,
Bet tu – tik Kalnas šaltos uolos.
O mūsų burės, burės aistringos
Liepsnoja, plaukia be atvangos,
Nors jų laivai seniai jau dingę
Virš Nebūties žalios bangos.

Tu – Amžina uola, o mes – tik vėjas,
Tik balto sapno dūžtantis aidas...