Prasmė
Kelionmaišį vilčių pripildė,
Dar sąžinę užkėlė ant peties
Ir pasiuntė per laiko tiltus,
Be žiburio ir be krypties.
Paliko teisę pasiklysti
Ir klaidžiot apgraibom rūkuos,
Kai šitaip nesunku paslysti,
Kai taip nelengva atsistot.
O žengiant per lemtingą slenkstį,
Vis balansuojant ties tyla,
Tarsi ramentais pasiremti
Gali vien vyturio daina.
Ir tik tada, kai baigias kelias,
Minties nebegali paslėpt –
Nejaugi jį nueit lig galo
Ir buvo tikslas bei prasmė?