Klaikis
Iš ko semi tu, žodi, syvus? –
Iš žemės grumsto, iš dangaus? –
Iš po nakties kažkas negyvas? –
Mirtis šį kartą gal tave arba kažką nubaus.
Kažkas kentėjo, verkė, barės,
kažkas gal meldė, bandė atgailaut,
atrodo – ne taika, o dvasių, kūnų karas,
o tu jau negali paliaut –
krenti inertiškai iš aukšto,
ne paukštis, ne drugys esi,
net ne dvikojis – aliuminio šaukštas,
tik nuodus savo žodžiais tu ant popieriaus pili,
še, imkit, nuodykitės, gal apsvaikit –
paviršiai – ne jausmai, ne sietuva būties gili,
nors teesi tiktai it mažas klūpąs vaikas,
be saulės rankos tu nakty paklyst gali,
kur tik juodų bedugnių klaikis, baisas,
kur žūva kartais netgi ašara gaili.