Žmogau, tu taip aukštai kilai
Paskui svajonę skrist į dangų,
Jog praradai savy esminį — 
Meilės žemei — jausmą,
Nebepažįsti grumsto, vėjo ir lietaus vienybės —
Tavieji miestai kosėja nuodais.
Betono džiunglėse išbalę silpnaregiai palikuonys
Būties savos auksinį laiką
Atidavė naujausių technologijų vergovei
Ir nė gimdytojų savų nebepažįsta.
Labiausiai apie dangų kliedintys plėšrūnai
Neėda paaukotųjų ant grindinio ir sienų
Išdrabstyto faršo,
Atėmę gyvastį dėl potroškio pakliūt dangun.
Kliedėk kiek telpa —
Tu tikrai sugrįši žemėn,
Po akmeniu trūnyti
Arba iš urnos išbyrėti pelenais.
Iš tavo svajomis prakiurdyto dangaus
Rūgštus lietus
Lai neišdaužo besistiebiančios žalios lapijos,
Lai ji tave užklos —
Esi, mizerija, ne Dievas.
Naikint lengviau, negu sukurti.
Ar sutramdei būdingą paiką norą —
Užlipt nors vienu laipteliu aukštyn?