„Pradžioje buvo žodis“ (Jn 1:1-3)
Pradžioje buvo Ilgesys. Jis gyveno žmogaus sieloje, buvo vienas ir pats nežinojo kas esąs, nes niekas jam to nepasakė. Nežinojo nė ko ilgisi, nei pavidalo, nei akių spalvos, nei vardo. Nežinojo, ar tas Kažkas, kurio ilgisi, iš viso yra ir kur jo ieškoti, kaip atpažinti.
Klajojo Ilgesys po žemę, kartais nukreipęs žvilgsnį į tolių tolius, kartais įsižiūrėdamas į akmenėlių spalvas jūros pakrantėje, boružės kelionę smilga, pažino daugybę gamtos reiškinių, augalų, gyvų padarėlių, bet kaskart suprasdavo, kad tik bergždžiai vaikosi miražų – niekaip negalėjo nurimti, niekas neatnešė išsipildymo.
Sykį nubudęs prieš saulės tekėjimą, Ilgesys pamanė, kad jo ieškomasis yra saulėtekis – iki tol nieko nuostabesnio nebuvo matęs. Nuskrido pasitikti, nardė, krykštavo jo spalvose ir nė nepajuto, kaip saulėtekis virto diena – pilka, dulkina, prakaituota, ilga ir alinančia. Ilgesys susigūžė žmogaus sielos kertelėje, kiek galėdamas pagelbėjo jam darbuose, kol vakarop Kažkas trumpai akimirkai dar pasivaideno saulėlydžio varsose, bet ir tai pasirodė netikra. Sutemo Naktis. Ilgesys drauge su žmogaus siela klausėsi jos garsų, tikėdamasis, kad kažkas jį pašauks, nusives, bet Naktis gyveno savo gyvenimą ir nieko nežinojo apie Ilgesį, nei šaukė, nei kvietė. Nuovargis įveikė žmogų ir jo siela išskrido į miego karalystę, nusinešdama drauge Ilgesį, o kai jiedu nubudo, veltui klausė vienas kito – kas tai buvo? Sapnas? Ar Sapnas ir yra tas Kažkas, ieškomas Ilgesio? Bet ir Sapnas greitai išnyko užmaršties šešėliuose.
Žmogus ir jo Ilgesys savo klajonėse sutiko daugybę kitų žmonių, kurie vis ėjo, vis ėjo pro šalį vedami kiekvienas savo Ilgesio, kol vieną kartą siauram kalnų  take susitiko dviese ir, negalėdami prasilenkti, įsižiūrėjo vienas kitam į akis, ko niekada anksčiau nebuvo darę. Sutiktasis sustojo akimirkai, bet tai būta kuklaus žmogaus, jis prigludo prie uolos, užleisdamas kelią, tarsi susiliedamas su jos pilkuma. Žmogus ir jo Ilgesys taip pat stabtelėjo akimirkai, palietė ranka sutiktojo veidą, tarsi norėdamas ilgam įsiminti bruožus, Kažkas žybtelėjo akių gelmėse ir užgeso,  jiedu prasilenkė tarsi svetimi – negalėjo patikėti Ilgesys, kad jo ieškomas Kažkas galėtų gyventi tokiame pilkame, tokiame nepastebimame žmoguje, bet niekaip  nebegalėjo užmiršti blyksnio jo akių gelmėje ir suprato, kad buvo sutikęs Draugystę, bet jos nepažino,  bent žinojo, kad ji yra ir kokios spalvos jos akys, o jos veido bruožai ir šypsena lūpų kampučiuose tebedilgčiojo žmogaus pirštų galiukuose.
Žmogus ir jo ilgesys nuo dabar ieškojo prarastos Draugystės kiekviename sutiktame žmoguje įdėmiai žvelgdami į akis ir nepastebėjo, kad prie jų prisigretino trečias Pakeleivis – Vienatvė ir ji tuo labiau skaudino, kuo daugiau gerų, nuostabių žmonių jie sutikdavo, nes jiems tereikėjo to vieno vienintelio, pilko, nepastebimo minioje žmogaus, kurio vardas Draugystė. Gal ir šiandien tebeieško.