Nutilo paukščiai, dangus pažemėjo,
Žvaigždė nušvito krisdama žemyn.
Begarsis įkvėpimas – tylus vėjas
Šikšnosparniu nuskrido nebūtin.
 
Visur šešėliai ir žibintų šviesos
Nušviečia tylą, dingsta šnaresy.
Ramybė sklando, tolin kelias tiesias.
Akimirka sustingsta. Ar jauti –
 
Atvėsęs oras protą nuramina,
Laukimo laikas eina vis trumpyn,
Juodon taurėn ką tik įpiltas vynas
Tyla garuoja, skleidžiasi nakty,
 
Pavirsdamas į pilką, tamsią masę,
Užpildo gilius plyšius ir dangus
Toks begalinis, šaltas... Kaip iškęsti?
Užmigt greičiau ir dieną tik nubust?
 
Tyla bejausmė juda, kol uždengia
Nematomas viltis, akių plyšius.
Širdis nerimsta, jai dar kartą lemta
Nakties matyti užkampius visus.
 
Pusiaunakty mirtis atplaukia Žemėn, 
Užmigus pusė barsto mums sapnus:
Visai jai nesvarbu, jinai čia lemia –
Bejėgis, kaltas... Jau kitaip nebus.
 
Sustingus stoviu, šalimais prašoka,
Minkštai nubraukia apsiaustu tamsiu.
Ir ligi ryto stipraus skausmo šoką
Kairėj, žemiau peties... Tenai jaučiu...