Debesuos
Ar debesys miršta, kai jų nebėra?
Kai į skliauto žydrynę tyliai ištirpsta.
Ar jie ten gyvena? Ar jie tik tara
Vandens ir lietaus saugoti virsmą.
O gal mes tai debesys, juk esam įstrigę
Tarp žemės, dangaus ir noro pakilti.
Kai saulę sparnais pasiekiam lygiai,
Su savo svajonėmis pradedam tirpti,
Krentam ir kylam, būnam pilki.
Būną dienų, kai viskas išbąla.
O kartais kiekvieną spalvą kvepi
Ir laimę semi į gyvenimo tarą.
Ir kai visos spalvos susilieja į vieną,
Pamatai, kad iš tikro ji buvo viena.
Tie balti debesys, tai pakilusios sielos,
Gyvenimas žemėj – dangaus dovana.