Išgirsk mane, o Dieve, išklausyk,
Kai lūpos maldą vis kartoja tyliai. –
Tu mano prieglauda, uola esi,
Tik tavimi vienu nenusivyliau.
 
Tą palaimingą globą vis jaučiu:
Prasmingą dieną ir ramybės naktį.
Tebūsiu delnuose žiburėliu,
Tiktai paliesk, kad tavo meile degčiau.           
 
Kalbėki savo lūpomis, kalbėk.
Kaip mano ausys tavo žodžio ilgis!
Kaip noriu nors mintim Tave pasiekt.             
Išrauk visas nuo mano kelio dilges.
 
Priglausk mane, apgaubki gerumu,
Kuris visus rūkus į šalį gena,
Kad aš rami artėčiau prie namų
Kur mano Angelas seniai gyvena.