Klojo taką rudenėlis
Iš voratinklių minkštų,
Dosnūs medžiai jam pridėjo
Puokštę lapų geltonų.
 
Ėjo, ėjo ir prilipo,
Nei pirmyn, nei žengt atgal.
Juokės saulė ankstų rytą:
Vasarėlei teks grįžt vėl. 

Grįžo vasara, sugrįžo,
Tik, atrodo, nebe ta.
Lyg pavargus ir apvytus,
„Bobų“ vardu nešina.
 
Maloni ir rūpestinga,
Grybais, obuoliais dosni,
Kaip nebūt su ja laimingu,
Nesidžiaugt, kad dar graži.
 
Tiktai vardas... Jau pasenęs,
Daug gražesnio ji verta.
Gal „Močiutės“ būtų geras,
Jos tokia švelni ranka?
 
O ruduo? Jis rimtas dėdė,
Iš voratinklių išbris.
Klevo rūbais pasirėdęs,
Žiemai atrakins duris.