Tarp šakelių
Ir lapų karpytų
Sidabrinį
Tinklą nunėrė –
Rasom krištolinėm
Kaišytas
Virš stirnų tako
Tik žėri...
Koks gražumas
Šį rytmetį miško,
Dar besnaudžiančio
Žalio rūmo!
Ir – praplyšo,
Pabiro, nutiško...
Ak, tas mano
Neatsargumas!
Piktus žodžius
Teka nuryti.
Aitrumas
Ant lūpų dega.

... ne tik vorui
Prisieina taisyti
Rudeninio
Gyvenimo spragą.