Dieve, aš Tavo tvarinys iš nieko...
Gal iš klaidos, aistros ar meilės?
Išpuoselėta, išauginta, išmylėta...
Naktų bemiegių, ašarų dar kaina.
 
Grožį padovanojo man gamta motulė
Prausė rasom, puošė gėlėm, maitino duona...
Aš nuo pradžios patyriau Tavo galią,
Bet įlindau tenai, kur tu nenori...
 
Leidai suklupt, pakilt ir eit tolyn...
Bet liepei viską pasiimt ir nešt kartu.
Nors buvo taip negera ir sunku
Bet Tu neleidai man sugrįžt atgal...
 
Džiaugtis gyvenimu neleidai man ilgai,
Nuo pusės amžiaus žiedelius vis skynei...
Veidą visur raukšlėm man išrašei..
Ir su brangiausiais žmonėmis išskyrei...
 
Dieve, kodėl Tu savo kūrinį taip sudarkei?
Kad jau savęs, net ir Tavęs bijau...
Kiek kelio liko – vien tik Dieve, Tu žinai?
Kad smiltele ateisiu, nebijau – žinau...