Iš kupriaus kišenės iškrito stebuklas,
pasikinkęs mažytį baltą paukštį,
ugnimi čirškiantį į besijuokiantį mano
skruostą,
kol nukris dangus,
ir juodomis kregždės akutėmis įsistebeilijęs
į žilstelėjusias vasaros plunksnas,
apkabina kruopščiai lyg senstelėjusią jaunystę;
vejasi žodžius ir kemša į priegalvių pasakas
apie išėjusiųjų pabudimo troškulį
grublėtu veidu prigludus prie Dievo pasostės,
ir prigėrusio tikėjimo ąsočio maldą:
„stebukle, meldžiu, neprasilenkim“.