Rytais ant smilgų žybčios čia rasa,
Tik neišmins žolėj brydės jau niekas,
Mamos skarelė nešmėžuos balta,
O kris pavasariais vyšnelių sniegas...

Per šienapjūtę žilas mano tėtis
Rytais jau niekad dalgio nebeplaks,
Neberymos čionai grėblys prie klėties –
Lemtis abiem pasakė: „Jau pakaks!“
-----------------------------------------------
Rasotas pievas išbraidžiau basa
Prie upės vingio, šulinio su svirtim.
Sena ten klėtis ir troba sena,
Ir kibiras nuo rentinio nuvirtęs...

Ten duoto kelio pradžią atpažįstam,
Tik durys jau bevarstomos retai.
Ir išdavikė ašara nuslysta,
Kur tamsūs vienišų namų langai...