Tik save atrakinus, sugrįžta mūs prarastas laikas,
Laimės kelias man tiesias, nueina į erdvę tolyn.
Mano baltas balandi! Vėlei ilgesį sutemos vaikos…
Kai tavęs nebėra, nuo to laiko esi su manim,
 
Ant palangės nutūpęs, žvelgi į mane ir ryškėja
Tavo akys, o mama, jos virsta šiltais spinduliais.
Vėl jaučiu aš rankas, tokias šiltas, švelnias... Ir nuo vėjo
Tu vis saugai mane. Sušmėžuoja paveikslais gyvais
 
Lentų stalas tremty, prie kurio rateliu mes susėdę
Laukiam duonos kriaukšlelės, arbatos be cukraus karštos.
Sėdim tyliai visi, akimis vis matuodami skonį
Juodo trupinio menko, sušalusių uogų skalsos.
 
Aš užmerkiu akis. Tu šypsaisi ir glostai man plaukus.
Šaltos sutemos nuslenka, spindi sugrįžus viltis.
Tu esi su manim. Užu lango Šiaurys vėlei kaukia,
Bet man lengva širdy. Aš tikiu  – mano žaizdos užgis.
                     -----------------------------------
Ir vis saugai mane. Net pajuodusios negandos traukias...
Kad išaušus diena bus šviesi ir skaidri, aš žinau.
Tau dėkoju už tai, motinėle, meldžiuosi Aukščiausiam –
Duok man, Dieve, jautrumo, gerumo ir meilės daugiau.