Dykumos vėjas kraujuje spengia,
Kojos į lakų smėlį įklimpę.
Tave lyg geluonies nurengia.
Taip alpstantį pagundos aplimpa.
 
Toks menkas prieš galią beribę,
Be tikėjimo — vargšas, paklydęs:
Tuščia sieloj minios tirštybėj,
Vienas tarp smėlynų ir žudančios saulės.
 
Gausi galią ir valdžią, ir šlovę,
Minios aikčios ir ant rankų nešios:
Reikia mažmožio —  gausi gerovę  —
Išduoki tikėjimą  —  prie kryžiaus nekals.
 
Nusilenki piktam ir pašlovink,
Atsiduoki  jam kūnu ir siela.
Dings nerimas, sunyks ir dvejonė,
Tapsi viešpačiu žemėje vienu.
 
Juk tikėjimas tavo nevertas:
Jis - vien kančia, skausmas ir užmarštis.
Prigimtis  —  vartojimui  tvertas:
Vartok - ir dings tavoji neviltis.
 
Žengsi į sostą lyg amžinybėn,
O ne tada, kai akis mirtis užspaus.
Tava karalystė — grūdo didybė  —
Ne valioj tavo ar į medį išaugs.
 
Tu  — tik sėjikas, tik grūdą bersi,
O ar sudygs — dvejonė geidi.
Kam tas skaudulys: ar prisikelsi
Sieloje kito  — žino vien ateitis.
 
O vaisiai medžio — aitrūs, žeidžiantys,
Į kelia vis šaukiantys ieškoti.
Vienas brendi dykra ir alkstantis
Savy, tirštyje minios, aukotis.
 
Iš smėlynų grįžti į žmonių tirštį
Sklidinas tikėjimo, sklidinas vilties.
Atpirkti prigimtį pilnas ryžto
Žengi į kryžiaus glėbį ir mirties.
 
Kryžiaus glėbyje, kai šviesos gęsta
Žemiškos būties, jėgas sutelkęs
Į atodūsį, kuris tyloj skęsta...
Vien dykuma ir tikėjimo alkis:
 
"Eli, Eli, lema sabachtani!"
 
Abejingai legionas žaidžia kauliukais,
Visas lobis — panešiotas raudonas apsiaustas.
Tyli dangus, nerūstauja žemė.
Rodos, neįvyko stebuklas.
 
Kaip įbrisi į vandenį be krantų?
Kaip panirsi į šviesą be ribų ir šešėlių?
Ten įžengsi per slenkstį mirties,
Palikes už slenksčio
Dvejonių pasaulį —
Jau nebe aš,
Jau dangiško Tėvo Sūnus
Tyloje
Ir belaikis,
Žemės sūnaus tikėjimu
Per žemiškų šviesų netektį
Amžinybėn įžengęs...