Nagi daryk tai. Ko lauki? Kol žiedai nuklos tau po kojomis rožinę širmą? Ne ten papuolei. Tai ko lauki? Kol šaltinio vandeniu, krištolo lašais nuskaidrins tau veidą? Ne ten papuolei. Brangus mano, ko dvejoji? Netenkina sąvoka „Ne ten papuolei"? Juokinga, ar ne, viską vaizduoti smulkmenomis, kurių nesureikšminam, bet jos taip stipriai mus veikia. Tai gal, sakau, jau prie reikalo? Ar jau tų reikalų kaip ir nebeliko? Koks tu juokingas… privertei mane nusišypsot. Nesupranti vis dar, kaip matau, stovi panarinęs veidą ir tik tykoji sekundės, per kurią galėtum skradžiai žemę prasmegti. Nee… per daug brangus esi man. Toks man ir patinki, neužduodi bergždžių klausimų, neieškai preteksto, kaip savo tuščiais veiksmais praturtinti mūsų aplinką. Širdis džiaugiasi. Norėčiau įrėminti akimirką ir užfiksuoti tave, suvoki tai, ar gali suvokti tai? Aš noriu užfiksuoti tave, noriu tave, dabar taip paprastai be pompastikos, be vilties, be emocijų, be gyvybės, be svajonių, rožinių spalvų noriu tave beužfiksuoti. Galėčiau tada tau išstaugti viską, kas taip iš vidaus graužia, išlieti tiesiai į tavo fiksuotai užfiksuotą veidą su fiksacija. Ar gali suprasti? Aš beprotė, ar taip aiškiau? Aš išprotėjus, o gal dabar? Na, noriu pasakyti, kad esu psichiškai nestabili, toks žmogus, kuris kartais nemoka išreikšti arba suvaldyti savo emocijų. Dabar jau privalėjai suprasti. O dabar išeik, išsinešk save su sava gylio pripildyta tuštybe. Kas būtum tu, jei nebūčiau aš.