Ruduo vis tuos pačius žingsnius kartoja –
spalvų gaisrai, ir verks dangus,
kai bers mums lapų nebūtį po kojom,
kai išlydės ruduo medžius

Į baltą baltą sniego tylą,
į nežinią šaltų naktų,
kai žvaigždės danguje nebylios
šnibždės – žiema, o kurgi tu?

Gal ant rudens numinto tako,
kur pribyrėjo lapų tarsi aukso spindulių?
Ar toj šaly, kur saulė teka,
kur tik sapne tave pasiekt galiu?