Vėl trūkčioja
Ir iki kaulų sminga –
Ar nebeliko to,
ką reiktų saugoti
nuo subyrėjimo?

Tik kiauras
kapiliarų tinklas
išminkštėjantis - - -

Jau nebėra
net klaiko akyse.

Kūryboje,
ne savo, kažkieno.

Mes išnaros.

Tik kam dar
pretenduoti į žydėjimą...

Nors prie grotelių
gatvės pakrašty,
jei susitvenks
žiupsnelis žvyro,

Gal įmanoma.