Raidė A, stengdamasi titnagu įkurti laužą, buvo atkakli, tačiau prieštara jos įgeidžiui buvusi didesnė – ugnis nesikabino į pakurą ir geso. „Betgi kodėl taip, a? Argi pirmas kartas? Ir visuomet titnagas paklusdavo“, – pradėjo kalbėti savyje. 
– Matyt, neiškentė ir titnagas, kai kuriame laužą, o rodome kaip į aukurą. Kad ir titnagas, o kantrybė, matyt, ir jo išsenka.
– Betgi ne pirmas kartas, Jotai.
Jotas truktelėjo pečiais.
– Atsiprašau, kas padės man įkurti aukurą, – pašaukė atokiau besišnekučiuojantiems Varnui Goliui ir Vidiniui.
– Neskubėkim, dukrele. Tokia puiki diena, su saulute ir...
– Ir vis dėlto, kas padės man užkurti ugnį, – neatlyžo raidė A. 
– Neplyšauk, sese. Dėl menkniekio taip nereikia. Tegu vyrai pasišneka. Jie ten Bibliją varto. Nagi duokš tą titnagą. Atsimink, kad kiekvieną darbą reikia daryti su meile, – miela ir išvaizda, ir kalba atrodė raidė B. Tačiau jai norėjosi būti dar mielesnei. 
– Girdėk, akmenėli, kaip čia gražiai apie tave pagiedama, – paimdama iš A titnagą pakalbėjo jam raidė B ir padainavo:

Žingsnis po žingsnio –
Stukt ir stukt lazda –
Einu pas Dievą 
Ir šventą ugnį saujoje nešu
Į titnagą įdėtą.

Titnagas kibirkščiavo, darėsi neramesnis ir Joto nereikėjo šauktis į pagalbą. Sukluso jis. Sukluso ir Golius su Vidiniu.
– Sakiau gi, kuriame laužą, o rodome į aukurą. Taip negalima. 
– Tai kad ir mums nelaimė. Neliūdėkime arba tuo liūdesiu pasidalinkime visi. Golius štai įtikinėja, kad pradinis Biblijos tekstas sunykęs, pasilikęs be pabaigos.
– Aš neįtikinėju. Sakau, ką žinau. Kažkur dingo nemenkas teksto gabalas.Geriau gal tik Pranas težino. Tačiau aš irgi žinau, kad jis pasakytų tai, ką ir aš sakau.
– Ir ką būtent? – pasidomėjo Jotas.
– Rašyk, Jotai. Ar bent kas...
– Į knygą – ne. Tai vis tik Biblija, – apsikabino ją ir prie krūtinės priglaudė Vidinis.
– Čia jau ne mano pupos. Tačiau aš tai atsimenu. Ir net tikiu, kad bent viena iš raidžių irgi atsimins. Kadangi, pasak tavęs, Vidini, tai vis tik iš Biblijos.
– Nagi, nagi. Pabandysim. Kad ir aš, – vėl Jotas.
Varnas nutūpė aukščiau ant Vidinio peties ir...
...

NEŽINAU, KAIP NUTILUS balsui ilgai tęsėsi tos man atmintinos nakties tyla. Tai nebuvo mirtina tyla, kadangi po ją daužėsi, trankėsi nebegalinti krūtinėje sutilpti širdis. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Tuo laiku Lietuvoje rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi apsikarstę vaisiais ir bendrai – tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj:

Mirsiu bra, nebūsiu.
Mirsiu, bra, nebūsiu.

Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins:

Nemirk, bra, būūūk,
Nemirk, bra, būūūk.

Tačiau antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas lestelėjo snapu į skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo vis labiau baltuojančioje aušron, Vilniaus Santariškių ligoninių pusėn. Iš ten į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo nyko ir buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna.
Suklusau panūdęs vėl išgirsti balsą, kuris, atrodo, nenorėjo žinoti nei mano vardo, nei pavardės. Balsas tylėjo, o kambario kampas šviesėjo, bet išbrėkštančio ryto šviesoj jį atsiminiau nuolat kartojantį: kas buvo – buvo, Radijo karieta, seni, sugriuvo... Šalia nieko, tik ji, senstančio žmogaus senatvė ir netvarkingai užgriozdintas stalas mažmožiais, kurie vis dėlto atrodė reikalingi. Gal iš tikrųjų jie didino viltį, jog, pasak Ovidijaus „Dievas arba prakilnesnė būtis“ vienąkart juos sudėlios taip, kad atsigautumei nuo pesimizmo ir nežinojimo. Ir man lyg pasivaideno, kad tarp tų netvarkingai sumestų mažmožių yra ir sudužusios karietos šipulių. Tokiame chaose viltis, kad sugebėsi pereiti iš slogios būsenos į kitą, geresnę, yra labai trokštama. O nutilęs balsas kantriai tylėjo, bet taip, kad aiškiai girdėjau jo kvėpavimą į sielą ir neabejojau, kad jis yra ir nebūti jo tiesiog negali. 
O iš ten, kur nuskrido nuo palangės paburkavęs karvelis, iš Santariškių pusės sklido nejauno žmogaus džiaugsmas ir kūdikio laimingas spiegimas. Kas gi čia per „dzyvų dzyvai“? Ir tik purpt, vėl girdžiu atsiradusias A ir B. 
A: Taigi juokias Vytautas Sirvydis. Ten visi medikai juokiasi, bet jis džiaugsmingiausiai.
B: O tas, kuris klykia, tai – estukas. Iš Estijos. Jo vardas Joosepas. Mažuliukas toks. Džiaugiasi, kad nereikės mirti.
A: Medikai atliko dvi širdies operacijas. Šiandien išvažiuos į namus. Dieve, kaip gražu! Sako, bijok žmogaus su peiliu. Kokia neteisybė! 
B: Joosepas jau ir kvėpuoja, ir valgo mamos pieną.
A: Buvo pašalintas aortos susiaurėjimas, o po kelių dienų atstatė į vietą susikeitusias pagrindines širdies kraujagysles, – džiaugėsi išdykėlės A ir B. Ir švito ne tik už lango; švito ir širdyje.

– Manęs čia nemini, – nutilus Goliui pirmasis atsiliepė Jotas, – bet prašau patikėti, kad tuomet ir mano širdyje švito. O galvoje turbūt raukšlėjosi smegenys, kad bent lig šios dienos išliktų tokia atmintis.
– Ačiū, Jotai, – padėkojo Vidinis, o paduodamas jam savo titnagą, taip: – Šituo titnagu peržegnojau kiemo vartus. Jie atsidarė. Nemačiau, kad pro juos būtų šliaužęs Geltonžandis, tačiau anapus vartų sutikau miško žmogų.
– Labai panašius į kryžių. 
– Kodėl „panašus“.
– Aš apie titnagą, kunige. Esi teisus. Tai kryžius. O  tai reiškia, kad jis tamstos darbo įrankis. Ačiū, – grąžindamas titnagą padėkojo Jotas. O varnui, dar vis pozuojančiam ant Vidinio peties: – Stebiuosi tamstos atmintimi, Goliau. Tai fenomenalu. Fenomenas esi, Goliau. Ir netikiu aš tavo neraštingumu. Netikiu. Čia kažkas ne taip, labai ne taip. Na, pasakyk ką nors į Bibliją, tiesiai į Bibliją, Goliau.
– Tai kad, pasirodo, ir Biblija nepatikima. Ir ji suvelta, kaip mūsų gyvenimai, – pasakė varnas Galius, o tuomet – gal į Bibliją, gal ne– bet pušelė iš už Miselio balutės siuntė jam muziką: nesikuklinki, Goliau.

Baltas vaike šilų, 
Neužmiršk, ką dabar 
Ar kada tau kalbėsiu – 
Jau stiprybė pranyksta iš mano sparnų. 
Po sparnais – ir šiliniai ne tie. 
Aitvarai išneša laiką toli Vakaruos 
Ir Šklėriai – matai gi! – 
Gyvi negyvi... 
Čia kadais Karlonų, kaip šunų, 
O dabar jau nė vieno nėra. 
Atsikvėpk. Pagalvok. 
Aš skrendu, 
Kol dar nenutildė mirtis, 
Kol dukrų kasomis 
Išnešiota pušis 
Dar dabina gražiai šilinius 
Ir sotina varganą duoną. 
Bet reikia, o baltas vaike šilų, 
Pasirūpint, kol laikas dar mūsų, 
Kad būtų kažkas paskutinis, 
Katras šilinius pagiedos...