Būna momentai – niekas netrukdo 
Ir aplenkia likimo audra.
Tiesia ranką kažkas. Net pagundos
Traukias, byra... Palieka tave.
 
Šiltas žvilgsnis tau širdį paglosto.
Blykšta, nyksta tamsi tuštuma.
Ir būtis, lyg pasiekusi uostą,
Snaudžia sąmonėj balta dėme.
 
Tiesias tiltas per prarają gilią –
Šviečia lankas spalvota skraiste.
Viskas keičias. Gyvenimas vėlei
Skamba priedainiu, šaukia tave
 
Vėl ieškoti, atleisti, mylėti...
Tu dėkingas klausaisi tylos.
Šalia, pievoj ant rūko pakloto,
Tavo angelas tuoj nuplasnos.