Vidinis vartė Šešiasdešimt  Septintąją  Biblijos knygą ir stebėjosi tuo, kas ir anksčiau jį vertė taip daryti: taigi stebėtis. Knyga nemenka, tačiau daug lapų tušti, nepaisant, kad jie sąžiningai pažymėti skaičiais. Ir priešingai – nemažai tekstais užpildytų puslapių  tokios skaičiuotės neturi. Kodėl taip, a? – pats vienas apie  tai galvojo ir kitų klausė Vidinis, tačiau pažinimo reikalai nejudėjo. Netgi išplėšti – kad ir tuščią,– tačiau įskaičiuotą į Bibliją puslapį, neatrodė drąsu.  Drąsiau atrodė –  kad ir pieštuku – surašyti  puslapius, kurie užimti  tekstais, tačiau  protas  priešinos ir tokiai korektūrai; jam reikėję  pasiaiškinti, kodėl taip yra, iš kur toks didelis Biblijos leidėjų aplaidumas.
    Labai įdomu matyti, kad į priekį iškeltas tekstas apie sudužusią Radijo karietą. Tikėtina, kad ką nors žinantys apie ją ar bent girdėję buvus ją, nesuks  galvų dėl priežasties, kad toks tekstas nenusimetė, tačiau  kaip suprasti, kodėl būtent juo atverčiama knyga, kuo jis reikšmingas, kad  pelno tokį pagarbų  jos leidėjų pripažinimą. Ir kodėl Vidinis, ne kartą ją laikęs  savo rankose, atsiminęs  ją, ūmai pašaukia: 
    – O Viešpatie! Tai štai kodėl  tavo angelai  mane  aprengė  kunigo drabužiais. O kaip kitaip? Nuo čia  prasidėjo ji,  Šešiasdešimt  Septintoji, ir tebūnie jos  šventas vardas. 
     Va va, išgirskim – tebūnie! Vadinasi, kažkoks  procesas dar vyksta, kad Šešiasdešimt  Septintoji  tarp kitų  Biblijos knygų būtų sava. Ką gi, tebūnie ir  mums įdomu, dabar jau žinantiems, dėl ko taip darome, perskaityti šį pradinį (gal įžanginį) Biblijos tekstą.      

    „DAR PRIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
    – Kas buvo – buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu. Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau pradedi atsigauti. 
    Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir, juos girdėdamas, negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir kokį veidrodį paimčiau, kad ir nedaug iš jo malonių prašyčiau, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones „Džene“.
   – Kas buvo, seni, buvo, Radijo karieta sugriuvo, – į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    
   Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai. Dažniau po vieną, po vieną, kiekvienas sau, sau...
   – O Dieve! Dieve! – atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik pasaulio sutvėrimo pirmąją dieną. Prieš akis irgi kažkas, ko gerai nepagaunu. Lyg parašas ant popiergalio: atėjo laikas, kuomet jau ir „Radijo karietos“ vežėju nesugebu būti. 
   – Ir vis dėlto, kas buvo – buvo, Radijo karieta pražuvo, – nerimo naktyje balsas. – Va, kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl Radijo karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kai buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai? 
    Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O balsas:
   – Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti:   
          
   O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios ne vilties! 
   Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama, 
   apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai!
   Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
   nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
   ne per daug dėl džiaugsmo džiūgauk,
                                         neliūdėk per daug skausme.
   Koks būdingas žmogui saikas, visados gerai žinok, –
              padeklamavo balsas Archilocho eilutes ir sekundėlę padelsęs pridūrė:
   
   – Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik pats, padedant Dievui, gal tegalėsi atsakyti.
   
   Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką  tai galėtų reikšti?
   Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane tai nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na... jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas.  
  
    ... Praėjo metai. Kiti. Dar kiti. Jaučiu, kad vis daugiau atsiranda ryžto pareikšti, jog ne tik kvėpuoju, bet ir gyvenu. Argi pats noras padaryti geriau negu gebi, daužymas  to, kas ne taip iš po rankų  išeina, argi deginimas savų dar nesuspėjus parašyti knygą ar jos puslapių  išdraskymas, argi ligota psichika ir nesėkmės kelionėje į Dangų, į Dievą, į Save (Savęsp) –- ne gyvenimo reiškinys?
   Gyvenu, ponai, gyvenu, o teisybės visi  bijomės, nes ji gabalais nesimėto.