Išlieka akimirkos
kuriose mažytis vaikas
strykteli nuo tavojo
peties ir įbruka
šiaudelį į smauglio žiotis
idant šis gurkštelėtų
kuo gyvena tavo
kunkuliuojantys plaučiai

tas pats smauglys
kurs energingais žingsniais
stumiasi per gyvenimą
užsigobęs tavo rūbą
įsikandęs tavąjį veidą
tas pats
kurs apsiveja gyslas
besvorių sienų vienutėje
kurs prancūziškai bučiuoja
tavo skruostą slapčia tarsi
melsdamas atleidimo už
pamestus nuodus

išlieka tos akimirkos
kuriose mažasis vaikas
strykteli nuo tavo
smaugliško peties
ir siurbia siurbia
gurkščioja tai
ką vadinai gyvenimu
išmintimi
sveiku protu
apkvaitęs
nesuvokdamas
ilgainiui atsitolina

kol iš akimirkos
belieka
nususęs muilo burbulas
raudąs mirties akivaizdoj