Per baltą žemę, baltutėlę tylą,
Kai laikas netikėtai ima ir sudyla,
Ateina Angelas – baltutis baltas,
Lyg būt iš marmuro nukaltas.
 
Ateina ir prisėda gale kojų,
Tarytumei nujausdamas pavojų,
Nelaimę, didelę ir skaudžią.
O paširdžiuos taip maudžia maudžia...
 
Taip noris kilt ir bėgti iki ryto,
Kol sniego iki kelių neprikrito,
Pakol širdis nustos išgąsdinta virpėjus.
Išskleidžia Angelas sparnus prieš vėją,
 
Apglėbia jais menkutį žmogų,
Pažeidžiamą, prieš Angelą lyg nuogą,
Ir vedasi keliu tolyn į priekį,
Kur šaukia norai jo ir siekiai.
 
O kai nelieka prieš akis jiems kelio,
Sparnais apglėbęs Angelas jį kelia,
Iki pajaučia esantį po kojom gruodą.
Tada ir vėlei ranką jam paduoda.
.........................................................
 
Jei iš aukštai pažvelgtumei į sniegą,
Čia pėdsakai dviejų, čia vieno bėga,
Nes Angelas ant rankų žmogų neša,
Kai šiam jėgų paeiti būna maža.