galbūt gyvenimas ir yra žavingas tomis tris sekundes trunkančiomis akimirkomis?
sustojęs tarpdury staiga imi suvokti, jog daugiau tai ne(be)bus:
krintantis šešėlis nuo stalinės lempos niekuomet nesieks kairės lovos kojos.
pro langą, apstatytą nužydėjusiomis vazoninėmis gėlėmis, dangus ne(be)bus toks nuogas – 
gėdingai prisidengęs juodomis beržų viršūnėmis.
o pėdas kutenantis šiurkštaus pluošto kilimas ne(be)sugers tūkstančių žingsnių.
bet juk ir tu ne(be)būsi tu?