Šermukšnių uogos šypsosi, 
Jas džiugina ruduo.
Ražienos kiek pablyškusios,
Joms teko atiduot

Rugių auksinį žvilgesį, 
Lieknumą avižų.
Jos vis dar aukso ilgisi, 
Nors ir be jo gražu.

Vanduo – šilkinis veidrodis
Sparnuotų debesų.
Jame paveikslai mainosi, 
O aš tiesiog esu.

Esu šermukšnio uogose
Ir šypsenoj rudens, 
O tos ražienos nuogosios
Manus padus kutens.

Esu tiesiog ir džiūgauju, 
O viduje šilkai.
Jei ir tave pradžiuginau, 
Save tu aptikai.