Naiviai trypčioju ten, kur buvome MES.
Blanksta prisiminimai, išgyvenimai,
pamažu tampam AŠ ir TU,
senokai esam lyg svetimi...
Sulaiko mintis:
O kaip be tavęs?
Nepragyvensiu!
Kas kojines mazgos?
Pakęsti manęs nebegali...
Neliesk, aš bijau tavęs...
Bučinys tik tarp kitko, nes reikia...
Paskutinės aistros kibirkštėlės gęsta.
Nebūsiu tokia, apie kokią svajoji...
Nenoriu tavęs keisti...
Noriu, kad ne tik svajotum,
bet ir įvardintum savo norus...
Kitaip tik popieriuje liks įrašas MES,
kitaip nematau prasmės dūsaut apsikabinus...
O gal tik per daug prisigalvoju tyloje?..