22. Šilinių Šešiasdešimt Septintoji...

   – Sensti? – vos pamatęs Golių ir net užmiršęs pasisveikinti, pratarė Vidinis-kunigas.
   –Tu – ką? Galima buvo senti, kai laiko turėjau daug. Dabar, kai jo  nedaug, tai, kunige, būtų nusikaltimas. Mąstau, Vidini, mąstau, kunige. Ir man  tai net nesunku.
   –  Mat  kaip! Ir net  nesunku.
   – Ne vienas mąstau, – įsismaginęs  kalbėjo  varnas  Golius, jausdamas, kad tokia kalba kelia gerą nuotaiką. Panašiai, kaip  kažkada, kada jis jaunesnis, anekdotai. Tačiau dabar jų sąmoningai vengė ir savo šnekas stengdavosi papuošti kitaip, dažniau citatomis ir posakiais. Ne visuomet pavykdavo, kaip norėdavosi, bet... senatvė gi, ko iš  jos per daug norėti. Tačiau šįkart buvo įsitikinęs, kad  Prancūzijos karalius  Liudvikas XVI jam padės. – Taip, taip, ne vienas mąstau, o su  valstybe, – buvo reikšmingas varnas Golius. – Jeigu į save kaip valstybę nebūtų parodęs Liudvikas (L`Etat, c`est  moi), šis reikalas vis tiek nebūtų  pasimetęs. Matydamas, tave, Vidini, ir  būtent tokį, kokio anksčiau niekuomet  netekę pamatyti, jaučiuosi valstybe.
  –  Maniau, varnai, kad gal tik aš kartais  taip būnu prisigėręs, kad net neatsimenu, kaip tai sugebu padaryti. Betgi prieš save  matau dar vieną tokių dalykų  meistrą. Būk , drūtas, bičiuli, būk smagus, būk  drūtas. O aš  tikrai tavęs pasiilgau. Bent jau labiau kaip karaliaus  Liudviko.  Ėgi, kada  mes paskutinį kartą matėmės? Sakyčiau, būtent čia, kai pirmą kartą  įkūrėme laužą, įžiebtą titnago ugnimi. Turbūt taip... Ir tai buvo Sausio 13-oji.
   – Turbūt, kunige. Tačiau dabar, išgirdęs mane, pakartok, ką pasakysiu. Garsiai, kad kuo toliau miškas girdėtų.
   – Hm. Ir žvėrys, žinoma.
   „Laikas sustojo arba jis buvo toks, kad jo savimi nemokėjome jausti“, – pateikė Vidiniui užduotį varnas Golius.
   – Kartoti? Na, ką gi. Nemanau, kad tai sunku. Ne valstybę savyje kurti, – pasakė šis ir neslėpdamas ironijos ir pamėgdžiodamas varno tarseną, gan garsiai atkartojo  jo iškalbėtą sakinį. Tačiau Goliui tiek nepakako. Jis tuoj pat citavo dar vieną sakinį, būtent:
  „Visi buvome lemties sumesti į krūvą ir atrodė, kad esame būtent ten, kur reikia būti, kai asmeniniai reikalai atitolsta ir nemenka jų dalis persikvalifikuoja, persiformuoja  ir tampa TAVO – MANO – VISŲ,  kitaip sakant, tampa  sudėtine dalelyte visumos, kuomet jie ten svarbiausi“.
   – Ir vėl kartoti? O,  tai jau sunkiau.
   – Aha, Vis dėlto  neužmiršta  pasakyti:visi  buvome  lemties sumesti  į krūvą. Taigi ir mes tada buvome toje krūvoje, – nežinia kaip ir iš kur atsirado raidžių A, Bė ir Joto trijulė. – Sveiki gyvi. Tikimės, kad  prisimenate ir mylite, – pakalbėjo Bė, – tačiau tai jūsų reikalas, o mūsų... Jotai, neužmik...
   – Taip, taip, aš  tuoj, – atsiliepė Jotas. Ir tarė kaip į publiką: – O dabar paklausykite, kaip toliau atrodo  dėdės  varno Goliaus pasiūlytas tekstas. Taigi dėmesio, ponai,– paprašė Jotas ir tyliai, lėtai kaip belgas, bet kartu ir solidžiai: – Girdėkite, ponai, girdėkit.
   Ir, žinoma, ponai girdėjo:
   „Tačiau patikėti šitaip užrašytu tekstu irgi nebūtų protinga. Nebuvo laiko, o tuokart net ir poreikio vienas kito klausti ar per save domėtis, kokie vaizdiniai atsiranda sieloje, kuomet ji atsišaukia į fiziškai juntamus, bet mažai įtikėtinus dalykus. Visi kas kaip, bet daugiausia akimis ieškojome netikėtai dingusio Geltonžandžio, tačiau net nesuradę jo, vargu ar kuris gebėjome pagalvoti, kad jo čia nėra. Buvo lengviau manyti, kad ir dingęs, kad ir nematomas, tačiau jis, žaltys, yra kartu ir dabar stebi mus, norėdamas išgirsti ir matyti, kaip kas atrodome šioje sausio tryliktosios dienoje prie užkurto titnago  ugnimi aukuro“.
   –  Aukuro tai nėra. Minutėlę, ponai. Kai  yra titnagas, tai ne bėda, – šokosi  prie darbo raidė A.
   – Betgi  šiandien, ponai, ne Sausio 13 -ji. Tačiau tai irgi  ne bėda. Sakau, ne bėda , nes toji diena tokia, kad ją reikia kaip ugnį kūrenti.  Visąlaik. Pastoviai. Per  visas dienas.  Ir saugoti kaip kad vaidilutės šventąją ugnį, kad tik neužgestų, –    kažkas pasakė, bet balsas  neįsiminė. Jis tuo pat  persitvarkė į aidą ir plačiai  į visas  puses nuaidėjo per visus šilinius.
    – Kas čia taip protingai, a? – dairėsi aplink Vidinis-kunigas. Ar tik ir v4l ne jis, Geltonžandis. Taip ir Šešiasdešimt   Septintoje   Biblijos knygoje  parašyta:
 
Kažkas paskambino, pračiaupęs lūpas, 
Ir nuvilnijo it skaudi daina: 
„Marcinkonys – biedni žmonės 
Po Zervynas prašė blynų“...

Taip, regis, verkauja šilų smėlynai, 
Bet ašarų ir čia nėra. 
Tik šypsena sulig ausų. 
Gerumas vaikščioja jų žodžiais – 
Gyvenime kaip dainoje: 
„Jiems Zervynos negailėjo 
Pilnas terbas privelėjo“...

Ir pamenu, kaip kranktelėjo varnas: 
– Ateik! Nors vaikis dar, 
Bet blynus valgai nedykai. 
Ir atsimink, 
Kad mano vardas – GoliusŠklėrius. 
Kai reiks iš  mirusių nubusti, 
Atėjęs pažibėk žvake...
 
  – Beje, ponai, prašau neužsimiršti. Šilinių karalystėje veikia Šešiasdešimt  Septintoji  Biblijos knyga, – dar pasakė Vidinis-kunigas ir tuoj it varmo kirstas:  – O  Viešpatie! Tai štai kodėl  tavo angelai  mane  aprengė  kunigo drabužiais. O kaip kitaip?  Nuo čia  prasidėjo ji,  Šešiasdešimt  Septintoji, ir tebūnie jos  šventas vardas...
 
Nugulę kryžiai. Daug.
Net žemė neišlaiko, –
    dar bandė  atsiminti Vidinis, bet šįsyk jam  tai buvo per sunku.
Pelėda