Tai ir be žodžių aišku — iš jurginų puokštės,
Išeina vasara, ruduo tuoj mudu glaus arčiau,
Kai į aukštybes saulė sunkiai ruopščias,
Nuo augalijos vėjai drapanas nusiaus:
Ir žalią gelumbę, paauksintą brokatą,
Ir margą šilką, šarvus varinius
Numes į purvą ant įlyto tako,
Reikės jausmų taip pat, kaip kailinių.
Tada talpinsimės lyg du vabzdžiai į plyšį
Nepretenzinguose varguoliškuos namuos.
...jurginų puokštė priblandoje švyti
Ir aš būviu nutylimu gėriuos:
Švelniau nei žiedlapiai paglosto tavo rankos,
O bučiniai karšti it spinduliai,
Ir kraujas kilti į zenitą tvenkias,
Ir ant grindų nuslydę kailiniai.