20. Balta kraujo puta

       O žinai, Vidini, kad pradžioje tave pamatęs, pagalvojau, kad  Praną matau. Judu labai panašūs. Dvyniai ar  kaip?
    – Jis netgi jaunesnis. Jį lopšyje išsupau. Per daug  metų, matyt, supanašėjome, tačiau maniau, kad taip tik būdami žodyje, būdami dvasioje.  O kad taip, kaip  sakai – tai tik dabar išgirstu. Esi pirmas toks sakytojas. Dabar netgi nežinau kaip elgtis. Nors tai, kas įvyko, nenauja mano galvai, bet vis tiek it pirmą kartą girdėčiau:
 
Jei tu gyvas – atplauk
Balto pieno puta.
Jei  negyvas – atplauk
Juoda kraujo puta!
 
   – O tu nenorėtum nusiimti bažnytinį drabužį, – išgirdo Vidinis iš savo pašnekovo. Ir tik dabar pamatė apsirengęs kunigo rūbais.
   – Sutaną? Iš kur čia ji? Niekuomet nesu dėvėjęs  bažnytinį  drabužį.
   – Sutana mums turbūt nebūtų  padėjusi. Tai arnotas, kunige, o  po  juo alba. To pakako, kad vartai atsikeltų. Ir todėl  perfrazuodamas S. Nėrį sakau:
 
Baltaskarių bangų
Vainiku  apsupta,
Atliūliavo...  Džiugu!
Balta kraujo puta

 
   – Taip, taip. Jeigu aš kunigas, kažin, kur dingo Vidinis?
   – Niekur jis nedingo, bet savyje, arba kitaip tariant, jo Savęsp,  Savęsp(i)  pasaulis turėjęs ir kunigą. Ir štai, kai labai prireikė, jis atėjo į paramą.
   – Suprantu, kad  esu ir Vidinis, ir kunigas.
   – Ir kas bežino, kas dar besi. Gal visas  Lukiškių kalėjimas , o šalia jo Vilniaus Arkikatedros altorius. 
   – O po juo kažkur ir žaltys.    
   – Irgi gali būti ir taip.
   – Betgi  čia atėjau  ne kaip  kunigas, o  kaip Vidinis ir, beje, Prano reikalais. Man iš  tikrųjų  labai rūpi, kad  mano įsipareigojimai jam  būtų  kuo geriau  atliekami. Šie namai – jo  motinos  namai, bet įtariu, kad jis čia gimęs. Kažkodėl  miglotas šis reikalas. Lyg kažkam  būtų  reikalinga, kad jis užsimirštų. Iš savo vizito tikėjausi paramos atminčiai. Kad  supęs žinau, tačiau toks žinojimas kaip iš sapno...
   – Kaip kunigas,žmogau, tikriausiai supranti, kam Dievui buvo reikalingas tvanas. Tačiau  tai brangus malonumas. Ir manau, kad  ateityje  taip nebus. Tvaną sėkmingai pakeičia užmarštis. Kad ir kaip žmonėse parodoma į Amneziją, bet tai didi valdovė dangaus reikalų. Tačiau ar  ne per ilgai užsikalbėjome? Beje, jeigu tau patinka kunigystė, prašau, aš galiu ją ir kasdienybėje iškentėti. Suprantu, žinau, kad  kunigu buvo, tarkime,  Maironis ar, tarkim, Juozas Tumas-Vaižgantas. Žinau, kad kunigystės reikalas nepakenkė jų  tarnystės plunksnai. Na gal ne varno Goliaus plunksnai, – šyptelėjo.
   – Dziedulis  prisimindamas  jus miško  žmogumi  vadindavo.
   – Pranas?  Na taip, vadindavo  miško  žmogumi, bet ne tik. Jo raštuose irgi ne tik miško žmogus. Žaltys taip pat. Seniai su  juo  besimatėm. Savęsp pasauliui nebuvo abejingas, tačiau labai greitai pasimesdavo jame. Taip ir atrodydavo, kad tuoj tuoj  išgirsi šaukiantį kaip kadaise iš karietos:
  
   – Sveiki gyvi! Dėkui, kad girdite! Tai Radijo karietos šaukinys. Ir turbūt prasminga  pasakyti, kad ginčų dėl jos atsiradimo nebuvo: – Ponai, jeigu Jūs tikite savo karieta, tai prašom, važiuokite!
   Tai tiesiai šviesiai buvo pasakyta.
   – O  ką  reiškia „jeigu tikite? – pats savęs klausia ir pats paaiškina:
   – Mūsų atveju šis tikėjimas ne visai įprastas. Todėl štai ir  mano klausimas jums: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti  po  praėjusius laikus? Sakysim, pasikinkai žirgą Ygagą ir važiuoji atgal vis giliau ir giliau per praėjusius  šimtmečius. Ar tikite?


   – Tai jau buvo vėliau. Karieta gerokai  vėliau. Iš šitų namų Pranas jau  buvo išėjęs, – žinojo tiesą ir ją sakė Vidinis.
   – Kūnu – gal. O dvasia? – neatlyžo kitaip ir, regis, plačiau pamąstyti įsigeidęs į žmogaus stotą  tvirtai įsispyręs Raulas. Ir ką  jam pasakyti, kuomet  suvoki, kad jis  žino nemažai. Fiziškai žmogus gali  būti  išėję  ir prieš metus, ir prieš daug  metų, tačiau  dvasioje  pasilikęs kaip  anksčiau, vis  įsispyręs  į gimtinę. Ir kodėl, tarkim, nepamanyti, kad ir jie abu dvasioje – ir Vidinis,  tapęs kunigu, ir žaltys, tapęs Raulu. Na, kodėl? O miškas ošia taip, lyg muzika būtų nurašyta iš natų.
 
Mielos dukros, sakau,
Dievas žino, ką daro,
Ne bažnyčioje jo,
O širdy paprašiau,
Kad ateitų pušis,
Pažadėdamas jai,
Kad  įpinsiu į jūsų kasas.
Jūs atleiskite  man už netaktą,
Kad įnikęs bėdoj
Nedaug ką mačiau,
O tik tai,
Kas skaudžiausia.
 
Jūs šilinės, o dukros,
Mergos grybų ir uogų,
Apie  jus ir daina
„Jei ne grybai ir ne uogos
Dzūkų mergos būtų nuogos“,
O pušelė ir vėl užmiršta.
Ir galbūt ne todėl,
Kad be meilės palikus –
Ji gieda, dainuoja,
Ji rauda ir verkia,
Ji moka liūdėti ir būti linksma.
Net ir tuomet, kai ugny,
Krenta  į žemę iš jos pelenai
Ir duoną  augina.
 
Nesupykite, dukros –
Būti kitaip jau vėlu –
Dievas išgirdo,
Pušelė atėjo į jūsų kasas.
Džiugu man, kad numirti galėsiu,
Padėjęs rankas
Ant jūsų galvų prie žaliosios...
 
– Betgi, tėve, gražu, – tarė  viena
Ir paglostė pušelę.
Ir  kita:
   – Ačiū, tėve.
   – Leiski ir mums, dukterims,
Padėkoti tau, Dieve, –
Pasakė trečia.
 
O! Kaip noris ir man
Atsikvėpt kuo giliau pušele,
Ir ne žodžiais, o siela,
O širdim padėkoti.
Aš tikiu, jog ir dukros padės
Ją, pušelę, gražiai
Kasose panešioti.
Pelėda