20. Balta kraujo puta
O žinai, Vidini, kad pradžioje tave pamatęs, pagalvojau, kad Praną matau. Judu labai panašūs. Dvyniai ar kaip?
– Jis netgi jaunesnis. Jį lopšyje išsupau. Per daug metų, matyt, supanašėjome, tačiau maniau, kad taip tik būdami žodyje, būdami dvasioje. O kad taip, kaip sakai – tai tik dabar išgirstu. Esi pirmas toks sakytojas. Dabar netgi nežinau kaip elgtis. Nors tai, kas įvyko, nenauja mano galvai, bet vis tiek it pirmą kartą girdėčiau:
Jei tu gyvas – atplauk
Balto pieno puta.
Jei negyvas – atplauk
Juoda kraujo puta!
– O tu nenorėtum nusiimti bažnytinį drabužį, – išgirdo Vidinis iš savo pašnekovo. Ir tik dabar pamatė apsirengęs kunigo rūbais.
– Sutaną? Iš kur čia ji? Niekuomet nesu dėvėjęs bažnytinį drabužį.
– Sutana mums turbūt nebūtų padėjusi. Tai arnotas, kunige, o po juo alba. To pakako, kad vartai atsikeltų. Ir todėl perfrazuodamas S. Nėrį sakau:
Baltaskarių bangų
Vainiku apsupta,
Atliūliavo... Džiugu!
Balta kraujo puta
– Taip, taip. Jeigu aš kunigas, kažin, kur dingo Vidinis?
– Niekur jis nedingo, bet savyje, arba kitaip tariant, jo Savęsp, Savęsp(i) pasaulis turėjęs ir kunigą. Ir štai, kai labai prireikė, jis atėjo į paramą.
– Suprantu, kad esu ir Vidinis, ir kunigas.
– Ir kas bežino, kas dar besi. Gal visas Lukiškių kalėjimas , o šalia jo Vilniaus Arkikatedros altorius.
– O po juo kažkur ir žaltys.
– Irgi gali būti ir taip.
– Betgi čia atėjau ne kaip kunigas, o kaip Vidinis ir, beje, Prano reikalais. Man iš tikrųjų labai rūpi, kad mano įsipareigojimai jam būtų kuo geriau atliekami. Šie namai – jo motinos namai, bet įtariu, kad jis čia gimęs. Kažkodėl miglotas šis reikalas. Lyg kažkam būtų reikalinga, kad jis užsimirštų. Iš savo vizito tikėjausi paramos atminčiai. Kad supęs žinau, tačiau toks žinojimas kaip iš sapno...
– Kaip kunigas,žmogau, tikriausiai supranti, kam Dievui buvo reikalingas tvanas. Tačiau tai brangus malonumas. Ir manau, kad ateityje taip nebus. Tvaną sėkmingai pakeičia užmarštis. Kad ir kaip žmonėse parodoma į Amneziją, bet tai didi valdovė dangaus reikalų. Tačiau ar ne per ilgai užsikalbėjome? Beje, jeigu tau patinka kunigystė, prašau, aš galiu ją ir kasdienybėje iškentėti. Suprantu, žinau, kad kunigu buvo, tarkime, Maironis ar, tarkim, Juozas Tumas-Vaižgantas. Žinau, kad kunigystės reikalas nepakenkė jų tarnystės plunksnai. Na gal ne varno Goliaus plunksnai, – šyptelėjo.
– Dziedulis prisimindamas jus miško žmogumi vadindavo.
– Pranas? Na taip, vadindavo miško žmogumi, bet ne tik. Jo raštuose irgi ne tik miško žmogus. Žaltys taip pat. Seniai su juo besimatėm. Savęsp pasauliui nebuvo abejingas, tačiau labai greitai pasimesdavo jame. Taip ir atrodydavo, kad tuoj tuoj išgirsi šaukiantį kaip kadaise iš karietos:
– Sveiki gyvi! Dėkui, kad girdite! Tai Radijo karietos šaukinys. Ir turbūt prasminga pasakyti, kad ginčų dėl jos atsiradimo nebuvo: – Ponai, jeigu Jūs tikite savo karieta, tai prašom, važiuokite!
Tai tiesiai šviesiai buvo pasakyta.
– O ką reiškia „jeigu tikite? – pats savęs klausia ir pats paaiškina:
– Mūsų atveju šis tikėjimas ne visai įprastas. Todėl štai ir mano klausimas jums: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus? Sakysim, pasikinkai žirgą Ygagą ir važiuoji atgal vis giliau ir giliau per praėjusius šimtmečius. Ar tikite?
– Tai jau buvo vėliau. Karieta gerokai vėliau. Iš šitų namų Pranas jau buvo išėjęs, – žinojo tiesą ir ją sakė Vidinis.
– Kūnu – gal. O dvasia? – neatlyžo kitaip ir, regis, plačiau pamąstyti įsigeidęs į žmogaus stotą tvirtai įsispyręs Raulas. Ir ką jam pasakyti, kuomet suvoki, kad jis žino nemažai. Fiziškai žmogus gali būti išėję ir prieš metus, ir prieš daug metų, tačiau dvasioje pasilikęs kaip anksčiau, vis įsispyręs į gimtinę. Ir kodėl, tarkim, nepamanyti, kad ir jie abu dvasioje – ir Vidinis, tapęs kunigu, ir žaltys, tapęs Raulu. Na, kodėl? O miškas ošia taip, lyg muzika būtų nurašyta iš natų.
Mielos dukros, sakau,
Dievas žino, ką daro,
Ne bažnyčioje jo,
O širdy paprašiau,
Kad ateitų pušis,
Pažadėdamas jai,
Kad įpinsiu į jūsų kasas.
Jūs atleiskite man už netaktą,
Kad įnikęs bėdoj
Nedaug ką mačiau,
O tik tai,
Kas skaudžiausia.
Jūs šilinės, o dukros,
Mergos grybų ir uogų,
Apie jus ir daina
„Jei ne grybai ir ne uogos
Dzūkų mergos būtų nuogos“,
O pušelė ir vėl užmiršta.
Ir galbūt ne todėl,
Kad be meilės palikus –
Ji gieda, dainuoja,
Ji rauda ir verkia,
Ji moka liūdėti ir būti linksma.
Net ir tuomet, kai ugny,
Krenta į žemę iš jos pelenai
Ir duoną augina.
Nesupykite, dukros –
Būti kitaip jau vėlu –
Dievas išgirdo,
Pušelė atėjo į jūsų kasas.
Džiugu man, kad numirti galėsiu,
Padėjęs rankas
Ant jūsų galvų prie žaliosios...
– Betgi, tėve, gražu, – tarė viena
Ir paglostė pušelę.
Ir kita:
– Ačiū, tėve.
– Leiski ir mums, dukterims,
Padėkoti tau, Dieve, –
Pasakė trečia.
O! Kaip noris ir man
Atsikvėpt kuo giliau pušele,
Ir ne žodžiais, o siela,
O širdim padėkoti.
Aš tikiu, jog ir dukros padės
Ją, pušelę, gražiai
Kasose panešioti.