Iš platininio priešaušrio lietus, lietus, lietus —
Atskiedė purvą, nuotaiką ir mintį.
Glūdėt plyšelyje — sudžiūt, pelyti, pūt?
Gal nusipurtyti ir drąsiai būtį imti
Iš pilko maišo nežinios baugios,
Iš besiraitančio ir šnypščiančio glitimo?
Su viltimi, jog nuodo neįduos,
Kai ne plėšrūnas trupinį tik ima.

Ak, nepašiurpk nuo mano kliedesių,
Neužsikrėski karštine nei baime,
Pažadink priešaušryje bučiniu vėsiu —
Dulksna, liūtis ateina ir praeina.
O už langų šviesyn, šviesyn, šviesyn —
Tavuos delnuos vėl žvitrios lengvos svajos.
Dėkoju tau, jog tu šalia esi
Nuo šio lietaus rudenio neatšalęs.

Tavam glėby laiminga ir saugi
Nebebijau nei laiko, nei stichijų,
Nes žvilgsniu degančiu tiek spindulių žeri,
Jog aš nepastebiu, kaip brėško ir kaip lijo.