Tai, ką mes turime, yra tarsi neišsakyta paslaptis. Ir tai, manau, kur kas geriau, nei fecebook‘o statusas. Aš pirmą kartą gyvenime taip giliai įbridau, kai jausmai yra kur kas daugiau nei žodžiai. Ir blaškausi, iki šiol mokėjusi vaikščioti tik pasaulio paviršiumi. Desperatiškai ieškau apčiuopiamų dalykų, ką galėčiau sudėti į atitinkamas vietas, užpildyti standartinį šabloną, nes tik taip temokėjau gyventi.  Bet povandeniame pasaulyje viskas kitaip. Čia išsikreipia garsas, išslysta iš rankų daiktai, judesiai sukelia tokias bangas, apie kurias aš net nežinojau esant.

Plaukiu gilyn, jeigu mano maskatavimąsi galima pavadinti plaukimu. Bet tai svarbu. Sunku. Neapčiuopiama. Jaučiuosi nemokša. Šis pasaulis man naujas, bet negalėčiau pasakyti, kad svetimas. Tiesiog reikia išmokti. Išmokti vietoje apibrėžtų žodžių gaudyti pabirusius oro burbuliukus, vietoje apčiuopiamų, žemiškų objektų, jausti subtilų vandens bangavimą.
 
Aš čia. Aš nepaskęsiu! Aš išmoksiu plaukti. Tik tam prireiks laiko. Ir klaidų. Aš vis dar pasaulį vertinu pagal paviršiaus taisykles, dėl to man yra sudėtinga. Kartais pasiilgstu žemės kvapo, tvirto pagrindo po kojomis. Tada klausiu, kodėl mes negalime turėti ir žemės, ir vandens? Bet galbūt ant žemės tu toks pats nerangus, kaip aš vandenyje?