vasaros gėlės

Kada saulutėm vasara pražysta
Vyšniniais, rožiniais, baltais žiedais,
Jos meiliai kalbasi ir šypsos mums,
Žiedus iškėlusios aukštai.
Bijūnas, tarsi tikras bajoraitis,
Taip  išdidžiai žiedus paraitęs,
Po langu rymo vakarais
Ir  laukia, kol širdies dama ateis.
O ramunėlė, lauko piemenaitė,
Nors  neturtinga ir bekraitė,
Vilioja savo tyru baltumu
Ir žada meilę be apgaulės ir kančių.
O našlaitėlė, tarsi skausmo mergužėlė,
Lyg išsigandus dairosi aplink,
Kam išsakyti savo gėlą
Ir pasibelst kieno širdin.
Ir kai dangus ant žemės nusileidžia
Ryškiais rugiagėlių žiedais,
Javų laukai banguoja, švenčia
Ir kvepia varpos duona taip gardžiai.
Kai vasaros kvapais jau kūnas iškvėpintas,
Garsų, spalvų pripildyta širdis,
Lenkiuosi žemei ir dangaus  žydrynei
Už vasaros šviesias dienas, ramias naktis.
poeta