Šitą dainą aš sudėjau prie fontano.
Piemenėliai gyvulėlių čia negano.
Čia didingas Vilniaus rūmas dangų remia,
O jinai vandens ąsotį pilną semia.
 
Aš paklausiau, ar neturi ji vaikino.
Ji pasiūlė man su ja daug nekalbėti:
„Man nereikia tokio arlekino“.
Ir išvis ilgai čia siūlė nesėdėti.
 
Bet aš valkata ir neturiu pastogės,
O bendravimo turiu aš deficitą.
Toks gyvenimas, vaikeli, velnio rogės,
Ir laiminga būsi radus kitą.
 
Post scriptum:
Ji dainavo, kad nėra pasauly laimės,
O yra tik pinigai ir gėlės,
Kad kiekvieno širdyje daug baimės,
O visi aplinkui – tarsi vėlės.