Daug malonumo teikia merginos, šie Dievo stebuklai, dėl kurių net karų daug prasidėjo, kaip antai ir Trojos karas taip pat. Dažnai tokių, dėl kurių karas kiltų, pamatau autobusuose, kuriais kasdien pasivažinėju, nes dirbu (humanitariniame institute), o ir savaitgaliais mieste apsilankau, iš savo miegamojo Fabijoniškių mikrorajono išvažiuodamas. Iš keleto tokių kasdieninių kelionių įsiminė viena gražiaveidė, kuri tąkart važiuojant stovėjo visiškai šalia manęs, taip arti, kad net lietėsi drabužiais ir net kūnu, nes nemažai važiavo žmonių ir nebuvo erdvu kaip šokių salėje. Ji buvo ne viena, įlipo su drauge ir vaikinu man iš toliau atvažiuojant, ir nuo pat to momento, kai ją pamačiau nenuleidau nuo jos akių, kaip nuo reto drugelio, tiesiog kaip nuo egzotiško ir meilaus pasigėrėjimo modelio, nors ji, manau, to nepastebėjo, nes žvelgiau paslapčiomis, šonu, tik akies krašteliu, bet regėjau jos skaistų veidą visu portretiniu pilnumu ir gražumu. Būtent tokia mintis man ir sukosi galvoje: šitokį veidą reikia nutapyti, portretistų yra gabių. Vien tik veidą su krūtine, ne taip atitolintą veidą, kaip devyniolikto amžiaus lietuvaitę, visu ūgiu stovinčią su prijuoste ir verbomis chrestomatiniame paveiksle, kurį Kanutas Ruseckas nutapė. Jos, autobusinės gražuolės, veidelis buvo žymiai gražesnis; beje, turėjo daug kampuotų bruožų, briaunotų fizionomijos linijų – smakro, nosies, skruostikaulių, bet visi šie bruožai buvo gražūs, savotiškai gracingi, tarytum menininko išpiešti ir labai mane žavėjo; be abejo ne tik mane. Be to, ji buvo linksma, dar ir tai ją puošė, darė patrauklią kaip uoga. Šios uogos taip norėjosi paragauti, kaip tik sapne beįmanoma. Biustas kaip iš erotinio žurnalo ir kaip žurnalui – didelis, truputėlį net nusviręs dėl savo vynuogiško prisirpimo ir lengvo dieviško svorio. Didžiausią laimę galėtų bet kam suteikti, laimę neišpasakytą, didesnę, negu loterijoje aukso puodo laimėjimas. Tokia jos biustas būtų dovana ir ji pati! Ir staiga, man taip besvajojant, jinai... šast ir atsistojo man ant kojos! Net išsigandau, ne tik nudžiugau. Negalėjau suprasti: tyčia ji man užmynė, ar ne. Bet tuoj pat atsitraukė ir šnektelėjo sutrikusi (lyg ir natūraliai):
– Oi labai! Labai atsiprašau!, – ir kažkaip labai reikšmingai pažiūrėjo į mane, ne pagal savo metus drąsiai.
– Panele, man tikra laimė, kad jūs man ant kojos atsistojote. Galite dar ir ant kitos atsistoti, – pasakiau, šiek tiek pasilenkdamas arčiau prie jos auskarotos ausytės.
– Oi ne, užtenka, aš ir taip prasikaltau jums su viena koja, o jūs sakote dar ant kitos, nereikia!
– Paprasčiausiai nėra už ką žmogaus mindžioti, – įsiterpė jos draugas, neslėpdamas pašaipumo, bet man buvo neįdomu pokalbį su juo pradėti. Mergina nusigręžė šnekėtis su savo kompanija, tuo parodydama, kad daugiau jokio reikalo su manimi neturės ir reikia džiaugtis, kad ir tiek turėjo. Man užteko ir tiek. Šios gražiosios kolegė nusižiovavo ir užsiimdama burną pasakė:
– Arbatos reikia išgerti, miegas neišeina kažkodėl.
Norėjau patarti geriau kavos pasriubčioti, panelės jau seniausiai arbatos negeria, o kavą, bet nutylėjau dėl sunkaus savo dvasinio stovio. Jie nė nenujautė, kad aš tuo laiku kentėjau, kentėjau kankinimą, nors mano nei veide, nei jokiame elgesyje to nesimato – nuotoliniu būdu man buvo įjungta kankinanti būsena, ir nė tos žavios merginos pokštas kančios nepalengvino. Jei jinai būtų sumažinusi kankinantį bangų sriautą, kuriuo KGB mane kankina, tai tikrai būtų daug padėjusi ir nudžiuginusi, tačiau ne ji tai reguliuoja, o kažkur slaptame „bunkeryje“, kurio jokia teisėsauga nesiteikia paieškoti, nors jis galbūt visai nesunkiai randamas. Aš težinau, kad jis, „bunkeris“, yra Vilniuje, deja, ne ką daugiau, todėl pats negaliu jo „išsprogdinti“ ar išrūkyti.
 
Komplikuoti mano santykiai autobuse su vyrais – negaliu nė prie vieno atsisėsti. Geriau jau pastovėsiu ar net visai išlipsiu ir pėsčias eisiu, negu prie vyro sėsiuos (atsisėdu tik šalia moterų, prie beįmanomai gražesnės). Nežinau kodėl, matyt, tai mano trūkumas, ir tiek. O kai sėdžiu dvivietėje sėdynėje vienas, ir stotelėje įlipa vyras, tai slapčiom ir skersai žvelgiu, kad nors prie manęs neatsisėstų, mintyse, net keikdamasis sakau kaip šizofrenikas: „nesėsk, bjaurybe (arba, „apkiautėli“), prie manęs, yra vietų laisvų“. Žinoma, nė vienas mano žodžių neišgirsta, tik KGB gaujelė girdi, kurie mano mintis seka, ir, ne beje, (dažniausiai) kankina kankinančia būsena ir autobuse mane važiuojantį. Dėl šių kankinimų – jais kankina visur – teko susitaikyti ir su vyrais: maždaug 2010 metais pradėjau jiems dalinti kankinimų aprašymą „Kas čia parašyta yra tiesa“, šitaip, šio nusikaltimo viešinimu, tikėdamasis kankinimų išjungimo, nekankinimo bangomis išvis. Buvo beprotiškai sunku pasiūlyti kam nors tokį raštą, kuriame aprašau kaip nuožmiai gaujelė mane kankina, dar ir gėdą dėl to jaučiu kad kankina. Bet sunku ir baisu dalinti raštą būdavo labiausiai todėl, kad kankinanti būsena būdavo įjungta, ir galvoje dėl to tvyrojo didžiulė ir slegianti kaip kalnas psichinė įtampa. Sunkumą ir tai didino, kad kiekviename autobuse matydavau neatsitiktinių žmonių, tokių, kurie mane žino, kurie važiuoja ne vien savo, o kažkokiu ir neleistinai tyčiniu, kaip aš sakau – kėgėbistiniu, reikalu. Kaip tik į tokius ir nutariau savo raštu kreiptis, nes galią ir poveikį kankintojams, gaujelei, kuri mane kankina, maniau, labiau turi jie, o ne kokie nors visiškai atsitiktiniai. Juk tai bendra, ta pati sistema – neatsitiktiniai žmonės ir kankinanti mane gaujelė. Ir vienų, ir kitų poveikis man yra kenkiantis, baudžiamasis, o KGB gaujelės poveikis bangomis man yra kenkiantis tiesiog mirtinai, gyventi neleidžiantis, žudantis kiekvieną mano minutę ir valandą jau maždaug dvidešimt metų. Teisybę sako dainoje dainininkas, kurį girdžiu per LRT radiją: „Jeigu norėsiu tave labiau apkabinti, tai tu norėsi pabėgti labiausiai pasaulyje“. Būtent tokie yra kankinimai bangomis sunkiosiomis būsenomis. (Mat sovietų laikais viename eilėraštyje rašiau: aš bersiu aš bersiu, tau mūsų žeme tėvyne, kol tavo sudiržusios rankos mane apkabins. Tai štai nepamiršę KGB naikintojai to mano eilėraščio, nors jau seniai, dėl kankinimų, jį esu išmetęs. Kai jie man įjungia sunkųjį kankinimą bangomis, aš iš tikrųjų noriu pabėgti labiausiai pasaulyje, bet jei ir bėgti pradedu, kankinimo sunkumas nesumažėja.). Tai daina, kuri liudija svarbiausią dalyką: kokio sunkumo gali būti sunkieji kankinimai bangomis. O jie man buvo įjunginėjami. Dainų apie mane ir man yra aibė, bet tik šioje dainoje pasakyta, kas nei viešai, nei pasauliui nežinoma, o man – fatališka. Visiško nekankinimo atvangos beduoda tik protarpiais ir toli toli gražu ne kasdien. Jei kankina ne vienokiu kankinimu, tai kitokiu kankinimu (štai kone kasnakt įjunginėja man kvėpavimo apsunkinimą kaip dusulys), ir visi jie sunkūs; ir nepageidautini net ir lengvesnieji, be to – visi labai nusikalstami.
 
Bet kam gi aš savo novelėje pavadinau save šizofreniku, tavo demagoginei naudai? Juk nesutinku gatvėje žmonių, kurie seniai mirę, nei šėtonas į svečius pas mane neateina, rašalinėmis nepasisvaidau kaip Liuteris Martynas, nes nematau į ką, garsiai su savimi nekalbu. Neamnestuoja manęs KGB jokiu, nei šiuo minėtu „šizofrenijos“ atveju, tai kam š itaip apsipravardžiuoti, klausiu savęs, mintimis į šias dieneles persikėlęs? O apie mano minčių sekimą, ir kankinimus per nuotolį, atsakymą girdėjau ir tokį (iš labai svarbios asmenybės): „Tai yra liga bet kuriuo atveju“. Ar pastebėjote?: „bet kuriuo atveju“. Štai žino, kad bangomis kankina iš tikrųjų. Tik nežino koks tų kankinimų skonis (kvapo kankinamosios bangos neturi jokio). Viena ponia F. buvo net į Izraelį nuvažiavusi (atsiprašau!) sužinoti koks būna jausmas, kai kankina bangomis ir grįžusi į Vilnių per televiziją sakė, kad „jausmas nemalonus“. Ką jūs! – jausmas siaubingas! Kaip sakoma, jei gerai nežinote, tai geriau nekalbėkite. Bet vis dėlto tai daug geriau, negu visiškai nieko apie šį nusikaltimą, apie manęs kankinimus nekalbėti.
 
O jeigu dar apie šizofreniją, tai... Maiklą Džeksoną buvau sutikęs po to, kai jis buvo jau miręs – sutikau Vilniaus Valakupių paplūdimyje (Valakampiais kažkada vadintame); ten maudytis pėsčiomis einu net iš Fabijoniškių, sutiktiems neatsitiktiniams dalindamas vienapuslapinį tekstą „Kas čia parašyta yra tiesa“. Šis kelias į pliažą beveik visą laiką nuo kalno, eiti lengva – tai bent gilią Neries vagą ledynai išgraužė!, kažkada vandens pilną buvusią iki pat Fabijoniškių; taip pat ir po darbo Institute ten maudytis einu ilgąja Antakalnio promenada (arba dūzgiančiu troleibusu nuvažiuoju). Maiklą pliaže vaizdavo nuostabiai graži, juodaplaukė kiek starzdanota mergina, apsirengusi kaip tas dainininkas, su jo ir skrybėle; ji buvo kaip tik tokia, kokios man patinka, gyventi verčia, ir ach kaip gaila, kad senas esu! Aš vos jos nepabučiavau, tokia patraukli, šviesiai sakant – tokia žavi ji man matėsi, kaip ir prielanki man jos šypsenėlė, bet tik paklausiau nedrąsiai priėjęs beveik iki nosytės: „Ar jūs ne Maiklas Džeksonas?“ („Deja, ne“, – atsakė ji). Ikšiol jos nepamirštu, nors jau ir oras atšalo. Tai kas, kad supratau, jog ji mane čia pasišaipydama vaizduoja. Mat dar ir tuo dainininku Maiklu mane yra pravardžiavę, o negalėdamas ramiai praeiti pro žmones, kurie mane žino, ar nežino, bet dėl manęs ir „su manimi“ eina, šiais mėnesiais liūdėdamas ir pykdamas mintyse sau sakydavau: man sunku kaip Maiklui Džeksonui, kurio didžiausia svajonė būdavo nueiti į parduotuvę nepastebėtam, nepastebėtam joje apsipirkti.
 
Vėl. Kai pavažiuodavau vieną stotelę, rytais važiuodamas į darbą, sekančioje stotelėje įlipdavo vis tas pats vyriškis. Nutariau pirmiausia jam įteikti savo gelbėjimosi raštą. Įlipęs jis pirmiausia nužvelgdavo autobuso saloną ir pamatęs mane, tuoj pat, tiesiog žaibiškai, nusisukdavo, liaudavosi keleivius kiekvieną apžiūrinėti, eidavo toliau nuo manęs ir pranykdavo tarp keleivių ilgame autobuse ir aš nei nežinodavau kur jis išlipa (nelabai man tai ir rūpėjo, nes tik kad bangomis nekankintų man rūpi). Jo veidas būdavo susirūpinęs jau įlipant, aš matydavau, o kai mane pastebėdavo, jo veidas dar labiau išsikreipdavo iš susijaudinimo. Jį labai paveikdavo tai, kad ir aš šiuo autobusu važiuoju, tačiau niekaip negalėjau suprasti kodėl dėl manęs jis taip smarkiai susijaudina (ir ikšiol tikrai nežinau kodėl kai kurie grimasuoja mano akivaizdoje, jau ir beždžioniškai). Bandžiau įminti, ką byloja jo veido išraiška, kiek paspėdavau jo pamatyti. Vizualinę atmintį turiu patenkinamą, todėl valandėlę kitą vaizduotėje atsimenu matytą veidą ir tada, kai nuo manęs jis nutolsta. Labiausiai buvo panašu į tai, veido išraiška kalbėjo, kad tas vyriškis žino, jog esu bangomis kankinamas, matėsi yra jautrus ir net pats jaudinasi, kad mane bangomis kankintojai taip ėda, kad taip smarkiai kenčiu. Šalia stebėjimosi, jo veide mačiau ir užuojautą man. Tai trukdavo neilgai, jis greit, kaip sakiau, nusisukdavo, bet spėdavau įsidėmėti kaip jo veidas atrodo, kad nusiteikęs visą laiką kažkaip ypatingai ir labai įtemptai. Matydavau jį kas rytas ir kiekvienakart jis labai pastebimai šitaip sureaguodavo, kai mane pamatydavo, jam įsitempdavo visi veido raumenys. Piktumo jokio jis neturėjo, neturėjo nė žiupsnelio jokio ir pasityčiojimo ar mano veido išraiškos pamėgdžiojimo, kas miesto visuomenėje pasitaiko. Ilgokai, ne vieną važiavimą, taikiausi ir drąsinausi prirašytą lapą jam įteikti, kurį esu sulankstęs į aštuonias dalis, ir vieną rytą tvirtai pasiryžau. Atsisegiau savo pilką apsiaustą, išsitraukiau lankstinuką, ir drebančia širdimi prie jo priėjęs sakau:
– Gal galėtumėte man padėti. Imkite, – atkišau jam lapelį. Tiesa, per mandagų atstumą, per tokį, kad tik visu rankos ištiesimu lapelį galėtų paimti. Taigi, jeigu jis pats nori; tatai yra iš mano papročio per smarkiai nelįsti padoriam žmogui į akis (o su nepadoriais reikalų turėti nei netenka). Jis, atrodo, nujautė, kad pasiūlysiu tą raštą:
– Na, aš tai tikrai negalėsiu jums padėti, – man netikėtai atsakė. Raštą, lankstinuką lyg ir norėjo paimti, buvo betiesiąs ranką, bet tą patį momentą persigalvojo, ranką nuleido, o aš atsiprašęs pasitraukiau nuo jo atgal į savo pirmykštę vietą. Labai nuliūdino jo atsakymas. Jo veide tikrai buvo užuojauta man, maniau, kad jis turi ir norą man padėti, ir štai...
Nuo to karto tuo pačiu autobusu jis nebevažiuodavo, daugiau nemačiau jo. Tas mane tuo nustebino, kad mano raštas tokį poveikį daro, kurio jis nei nepaėmė – nustojo lipti į tą patį autobusą, kuriuo aš važiuoju. Bet kankinimų bangomis naikintojai dėl to nepalengvino. Beliko toliau dairytis į ką čia pagalbos kreiptis, kaip kokio šiaudo nerimastingoje jūroje, nors tai ir labai sunku. Bet kentėti yra dar sunkiau, juokinga ir palyginti.
Dalinu tuos „lapelius“ iki šiolei.
 
Buvo ir sunkesni metai, tai jau senokai praėjusieji 2009. Kaip ir dar ankstesni bei vėlesni. Kankino KGB srutos taip smarkiai, kad važiuodamas iš darbo pradėdavau rėkauti autobuse. Ne kaip nors gaivališkus mušamo žmogaus šūksnius, bet sąmoningus, mintyse iš nevilties suformuluotus sakinius rėkavau. Neturėdavau kur dėtis, tokia buvo kančia, iš šalies atplūstanti. Ją rėkimu ir nusakydavau. Garsiai, garsiau, negu autobuso garsiakalbis. Atsistojęs autobuso viduryje. Rėkavau, norėdamas nuo netveriamos kančios kiaurai žemę prasmegti. Rėkavau šitaip: „Kažkas mane bangomis kankina!!!“, „Kažkas mane bangomis kankina!!!“. Žvelgdamas į žmones, kurie, tai išgirdę, žvelgdavo į mane, bet ir viskas, daugiau nieko, tik žvelgdavo. Nė vienas jų negalėdavo man nieko padėti, tik žiūrėdavo išplėstomis akimis ir tylėdavo. Kai kurie nei nežiūrėdavo, kažkodėl, net keista, nė neatsigręždavo kaip kurti. Autobusas būdavo apypilnis, nes namo važiuodavau kol piko valanda dar neprasidėjusi, per kurią autobusas būna net ir sausakimšas (pavyzdžiui, dabar 3G). Bet prisiminkim kaip kimšomės silkių pavidalu į autobusus sovietų metais. Ir į troleibusus. Kad durys užsidarytų, paskutiniuosius net pastumdavo nuo šaligatvio, trombuodavo įlipusius tie, kurie jau netilpo, liko laukti sekančio reiso. Gaila, kad nebeliko maršrutų tokiais pačiais skaičiais žymimų (ne tik daugelio, dar visiškai gerų, senų namų), kurie jau buvo tapę tradicija, todėl reikėjo tą išsaugoti. Pulką metų iš stoties kraugerio Felikso gatve kursavo penktas troleibusas (ir už valdininkus daug senesnis), iš Žirmūnų į Užupį – aštuntasis, prieš Šeškinės kalną niekaip negalėdavo užsiropšti antrasis autobusas „karosas“, atvažiuojantis iš aerouosto, dūmindamas kaip šlapios malkos. Dabar, kai prieš ilgąjį Šeškinės kalną autobusas važiuoja kaip nuo kalno, tatai prisimenu su šypsenėle, nukeliančia į jaunystę, bet krūpteliu prisiminęs kaip aš dar visai neseniai autobuse rėkavau, bangomis KGB naikintojų kankinamas. Gal kankinimais jie nori, kad aš virtualiai persėsčiau į senų laikų mašinas? Pastebėjau ir šitokį kankintojų norą. Bet jau nėra to, kas praėjo, tik KGB štai išliko, jų gaujelė. Kankina nuotoliniu būdu mane iki šiolei ir nė nenujaučiu kada pabaigs. Be kaltės baudžia. Tai kokia bausme už tai reikia nubausti juos pačius? Ar yra kam tai padaryti?? Nepamiršiu kaip kentėjau, kaip atrodydavo kad išprotėsiu, numirsiu nuo bangų, kol namo per visus šviesoforus parvažiuodavau. Bet ir namie ne ką geriau būdavo, kankinimą mažai bepalengvindavo, o ir kitaip būdavo: namie kankinimą dar pasunkindavo.
 
Kitomis dienomis, tų kankinimų metais, prisėsdavau autobuse prie merginos ir sukaupęs drąsos sakydavau: „Įsivaizduojat, mane per atstumą kankina! Kažkokiomis bangomis!“. Beveik nė viena iš jų neatsiliepė į tokias „nesąmones“, kaip tikriausiai pamanydavo. Pasitaikė, kad persėda į kitą vietą toliau nuo tokio nenormalaus, gal net ir šiek tiek pavojingo. „Aš turiu savo problemų“, – atsakė viena. Aiškintis tokį nesąmoningą dalyką retai kuri (ir kuris) prasidėdavo. Sakydavo „Kankina ir mane“, o viena, apie kurią jei turėsiu progą ir jėgos, atskirai pasakysiu, rimtai stebėjosi: „Bet aplink mus tiek daug visokiausių bangų, ir mes jų nejaučiame, aš nejaučiu, tai kaip jos gali jus kankinti?“. Deja, ji ne prokurorė buvo ir nieko negalėjo padėti, nors, atrodo, mano raštą „Kas čia parašyta yra tiesa“ ji perdavė prokuratūrai. O prokuratūra, ir kiti teisėsaugininkai, į tokį mano raštą atsakinėja, kad jis nesuprantamai išdėstytas, ir kad galiu kreiptis į aukštesnę instanciją. Gal nori Dreifuso bylą iš kiemsarginės mano bylos padaryti nekurie rašto aiškintojai. Ką aš galiu žinoti! Bet įtarinėdavau, siaubo apimamas, net ir šitaip.
Intarpas: Saugumo departamentas į mano prašymus nutraukti nusikaltimą išvis neatsakinėja. Tiesa, sakė per radiją kažkuris saugumietis, rodos anykštėnas p. Gediminas Grina, kad jie, Departamentas, neturi nei antrankių. Bet jei pradėtų gaujelės paiešką, tai nė tų neprireiktų, nes, manau, pajutę ant kulnų lipimą, jie (kurie seka mano mintis ir kankina bangom) ir patys išsilakstytų. Departamentas žino, kurie pabėgėliai iš Sirijos yra galimi teroristai, o kur savų politinių nusikaltėlių buveinė – nežino. Aš ir tai daugiau žinau: jų buveinė Vilniuje. Ir pavardžių Departamentui pateikiau, pagal kurias tą buveinę būtų galima nustatyti, aptikti.
 
Važiuodavo dėl manęs neatsitiktinių keleivių ir visas būrelis, kaip štai būrelis paauglių. Kai juos, klegančius, pastebėjau iš pradžių nesupratau, kad jie čia dėl manęs. Bet kai jie pradėjo kasdien įlipinėti į autobusą, kuriuo važiuoju, tada supratau. Važiuodavau ne tuo pačiu laiku, bei iš jų dairymosi ir kalbėjimosi, ir iš jų elgesio, supratau. Be to, išlipdavo stotelėje prie poliklinikos, kurioje seniai pastebiu besikeičiančius neatsitiktinius žmones – vieni jų čia įlipa, o kiti (kur kas daugiau) išlipa. „Sergančių“ tikrai daug. Tas paauglių būrelis daug šiukšlino autobuse, tyčia visaip skeryčiojosi. Viena mergaitė, kai žvilgtelėjau į ją, sakė: „Ko žiūrite, gal žmonių nematėte!“. Jos vardas, manau, pramanytas, buvo Barbora, jos palyda ją šitaip vadino. Vieną vakarą tūlas keleivis pradėjo būreliui ryžtingai ir piktai grasinti: „Jei nesiliausite triukšmauti, paprašysiu vairuotoją sustoti ir iškviesiu policiją“. Bet man nė tai nerūpėjo, nes tomis dienomis ir mėnesiais, ir net ilgais metais, KGB srutos labai smarkiai kankino kankinančiomis būsenomis. Būčiau, rodos, nors į šalčiausią vandenį, į ledinį, galvą nardinęs, jeigu būtų buvusi tai išeitis. Bet išeitis būdavo tik viena – kankinimo išjungimas. Išjungimas ten, kur jį įjungdavo – gaujelės buveinėje. Beje, kaip jau esu užrašęs, bangų kankinantis, kenkiantysis poveikis pasiekia ir vandenyje pasinardinusį. O dėl paauglių, tai mane jų dalyvavimas KGB smirdėjime (atsiprašau!) pribloškė dar 1993 metais: tada su siaubu pamačiau, įsitikinau, kad KGB žmonės visokiam psichologiniam manęs trypimui siuntinėja net ir vaikus, šitaip juos suteršdami, kaip kokius svetimus. Ir iš daug ankstesnių metų turiu tokių, vaikų gadinimo, pavyzdžių, bet jie buvo reti.
 
KGB gaujelė (šitai jau labai seniai išdarinėja) naktį neleidusi man miegoti, ryte įjungia dar ir... neišsimiegojimo būseną – savijautą, kuri juntama labai ilgai nemiegojus. Ir laiko tokį kankinimą įjungtą per visą dieną; kartais popiet arba vakarop būseną pasunkina ir dar, nors ir taip būna sunku ją kentėti. Aš juntu kaip ryte, arba vėliau, „neišsimiegojimą“ įjungia, ši jausena daug sunkesnė, negu natūralioji neišsimiegojimo jausena. Kažkada, kol bangomis dar nekankino, ne sykį teko neišsimiegoti ir gerai atsimenu kaip tada jausdavausi – daug lengviau, negu nuo dirbtinio neišsimiegojimo, nepalyginamai lengviau, keliskart lengviau. Be to, natūralioji neišsimiegojimo jausena dienojant sklaidosi, lengvėja, ir jau popiet, būdavo, visai jos nebejauti, o ši dirbtinoji neišnyksta perdien, nes neišjungia. Ji, dažniausiai, nekinta iki nakties, jei jos, kaip sakiau, dar ir nepasunkina. Šito reiškinio turiu ir įrodymą. 2010 metais tie srutos neleido nė kiek pamiegoti net pustrečios paros iš eilės! Netgi daugiau. Per visą tą laiką buvo įjungę siaubingą gaudimą galvoje ir kankinimą kankinančia būsena, bet „neišsimiegojimo“ būsenos (kuri panaši į neišsimiegojimą) rytais neįjungdavo. Tai aiškiai jutau, ir už tai galėčiau padėkoti, jeigu už tokius dalykus dėkojama. Tada, gerai atsimenu, mintyse stebėjausi, kad, štai nemiegojau beveik tris paras, o galva skaidri ir blaivi kaip miegojusio, neišsimiegojimo padarinių nėra beveik visiškai. Tai buvo kaime.
Dabar Vilniuje, šiandien, po bemiegės nakties dirbtinis neišsimiegojimo jausmas yra įjungtas – labai varginantis kenkimas, nuo kurio jokios galimybės neturiu išsivaduoti, ar kur nors pasislėpti, užsibarikaduoti. Todėl įlipęs į autobusą pirmiausia pasidairiau kur atsisėsti, o ne į paneles. Viena laisva vieta buvo, kaip tik tarp jų. Jos sėdėjo, autobuso „kupė“, kur sėdima veidas į veidą keturiese. Kamputyje prie lango kur laisva ir aš nusileidau, mandagiai prasilenkęs pro merginų kojas ir nė puspadžio joms neužkliudydamas. Atsisėdęs kojas ištiesiau, kad net po priešinga sėdyne jos palindo, atsilošiau, užsimerkiau ir sakau panelėms gerai girdint: „Pasakysit kada reikės išlipti“. Žinoma, su tokia nesąmone padariau joms tik juoko, bet ir prakalbėti apie mane priverčiau: „Iš kur mes galim žinoti kur jam reikia išlipti“. Pasakė kažkuri, bet aš buvau jau užsimerkęs ir nepažiūrėjau kuri, nesinorėjo mergaitės išgąsdinti, nelygian pokalbin traukti, nes buvau ne vieną kartą už ją vyresnis, o kai toks senolis kreipiasi, jaunuolės susidrovina, varžosi. Neišgirdusi daugiau jokių mano žodžių, ji savo draugėms pradėjo pasakoti, vis gyviau ir gyviau, kaip darbe kompiuteriu ji siuntinėja elektroninius laiškus, ir kad kiekviename laiške padariusi klaidą: žodį „ačiū“ rašiusi vis su nosine o, pasirodo, reikia su brūkšniuku, ir dėl to dabar labai pergyvenanti, net nuotaika visai dienai susigadinusi. Draugės tik kikeno ir patarė vietoj „ačiū“ rašyti žodį „bučiuoju“, kita dar pridūrė „bučiuoju karštai“, ir juokėsi visos smagiai, kartu ir su ta dėl klaidos „nukentėjusia“. Man girdėjosi ir kokias stoteles garsiakalbis praneša. Kai užsimerkęs viskas daug geriau girdisi.
 
Man bloga!
Kankinimas kankinančia būsena labai sunkiai atlaikomas. Ir apibūdinti nėra kaip, nes nėra tokio kentėjimo analogų, šie kankinimai niekam (manau, niekam) nežinomi. Įjungtą kankinančią būseną, kuria kankina, nerasdamas artimesnio žodžio vadinu kančia. Bet šiuo žodžiu mes vadiname kentėjimą, kuris savo sunkumu nė iš tolo neprilygsta kančiai, kuri sukeliama ir palaikoma KGB aparatūros bangomis, man jau labai gerai pažįstamomis. Natūralioji kančia, tai tik švelnus vėjelis, lyginant su šakas laužančia vėtra, kuri pastaroji atitinka dirbtinę kančią – kankinimą bangų sriautu. Aš bijodavau ir bijau apie tą kančią ir pagalvoti, kad nepriminčiau gaujelei šios jų galimybės ir vėl sunkaus kankinimo kad neįjungtų. Seniau, kai ją įjungdavo, aš neturėdamas išmonės ką daryti, kaip kankinimą pavadinti ir kaip gelbėtis, imdavau rėkti žodžiais „Man bloga!“, „Man bloga!“. Išrėkdavau „Man bloga“ visu balsu, kad net ir toli ir toliausiai esantys praeiviai išgirsdavo ir atsigręždavo. Arti žmonių stengdavausi nerėkti, dar neprabilti, palaukdavau kol jie nusitolins arba aš nusitolinsiu, ir tada surikdavau visu balsu, kiek jėgos neša keletą kartų: „Man bloga!“, „Man bloga!“. Manydavau, gal srutos išjungs kankinimą nuo tokio mano rėkimo. Juk jei mintis jie girdi, tai rėkimo negirdėti negali. Daugiau jokios išeities, jokio įmanomo nei neįmanomo išsigelbėjimo neturėjau ir neįžvelgiau, tik rėkimą. „Man bloga!“ – skardėjo iki dangaus mano balsas Vilniaus padangėje. Girdėjo jį KGB srutos, naikintojai, kurie kankino, bet ir nuo riksmo kankinimo neišjungdavo, laikydavo įjungtą labai ilgai, ištisomis valandomis, ištisais pusdieniais, ir pan. Aš juos išsmaugčiau jų buveinėje, pradėdamas nuo jų vadeivų, esančių gal ne buveinėje, nes nusikaltimo organizatoriai labiau nusikalsta už nusikaltimo vykdytojus, štai kokia tai kančia ir koks jų, kankintojų, nusikaltimas. Šių žodžių „man bloga“ labiausiai bijojau ir bijau iš visų esančių. Jie skamba paprastai, bet mano išrėkti žymėjo nežmonišką ir nežemišką kančią, kurios patirti nelinkiu niekam. Vien tiems, kurie ją įjungdavo.
 
Autobuse (oi, kaip baisu prisiminti!) bandydavau gelbėtis ir konkrečiai į nieką nesikreipdamas. Sėdžiu tarp keleivių važiuodamas į darbą ir bevažiuojant KGB srutos kankinimą pasunkina. Man nėra ko daryti, kaip maldauti. Todėl garsiai sakau, visam autobusui tylint, kartoju: „Gerasis Dieve, maldauju, kad bangomis manęs nekankintų!“, „Gerasis Dieve, maldauju, kad bangomis manęs nekankintų!“. Didelės drąsos ir pastangų reikėdavo šitai „šizofrenijai“ reikšti, jai pagarsinti. Bet kartą vienas keleivis, sėdėjęs priekyje manęs, tikrai žinojo, kad tai ne šizofrenija, nes man pabaigus maldavimą man garsiai pasakė: „piši“. Net neatsigręždamas, bet aš gerai išgirdau, aiškiai išgirdau, ką pasakė. O kad jis sakydamas nė neatsigręžė, irgi rodo, jog žinojo mano padėtį ir apie mane. Tuo „piši“ jis man uždavė mįslę: rašyti mane ragina; ar tai ironiškas žodis, reiškiantis „rašyk ir vėl, nes kankinamas esi už rašymą“? Ar iš tikrųjų man reikia pradėti rašyti vėl, juk pasvajoju apie rašymą ne kartą? Reziumavau, kad tai ironiškas raginimas rašyti, ir net šiurpas nupurtė nuo minties apie pradėjimą vėl rašyti. Tikrai labiausiai už rašymą mane nuteisė ir baudžia. Bet 2011 metais ilgesnio tylėjimo neatlaikiau, persilaužiau ir nuo tol iki šiol rašau. Dabar jau nesustabdys ir išeitis yra tik manęs amnestavimas. Manęs – jau nukamuoto 63 metų senio. Gyvenimą jau atėmė, tai argi negana.