Nebylus ir tuščias stalas žiūri,
Bet vis tiek jisai kažką man sako –
Nei akių, nei sielos jis neturi,
Amžinai ir visuomet apakęs.
 
Aš matau: pasaulis turi kraštą,
Kuriame laisva šalis gyvena.
Turi už mane senesnį raštą
Ir Neris per sostinę srovena.
 
***
Tik išjunk kankinimą bangom!
Ir ne ryt, o šiandien, paskubom!