Prie Tavo Viešpatie
         širdies
mane vienatvė
         atlydės,
kur kietu skausmo
          takeliu
aš prisiartinti
          galiu

prie Tavo pervertos
          širdies,
tarytum prie gyvos
          versmės
ir atsigerti jos
         vandens,
suklupus vėl ant to
         akmens

prie Tavo mylinčios
          širdies…
Ir tas vanduo iš jos
          gelmės
man naują viltį
         dovanos,
kai vėl sulauksiu
         valandos

prie Tavo Viešpatie
         širdies,
kai žodžių jau
         nebereikės –
kur meilės pramintu
          keliu
Tave sutikt ir vėl
          galiu.