Saldusis ilgesio nieže,
Per tave suprantu, kad gyvuoju.
Svirpliai vasarai rekviem griežia,
Stoja nešmenis virškinti srovės.
Striuka ryto, bet perteklius vakaro,
Kai šešėliai įgyja tūrį.
Silpsta viltys ir daugtaškių nekuria —
Užkerėtos į tašką žiūri.
Jokio judesio tuo kartu sieloje
Ir tik tu, tiktai tu kraują judini.
Gremždama kibirkšties neįskėliau —
Ne viena tik panėriau į rudenį,
Jo tamsos anei kiek nebijodama,
Nebemaust — susilieti tikėdama.
Ką bereiškia žvarbenančios juodumos?
Laikinai tūnom kūno kalėjime.
Paniežėk, ilgesy, kad gyvuočiau, 
Paskutinę kelionę nušliaužčiau.
Kinta reikšmės tiek ilgio, tiek pločio —
Atradau ir gilumą, ir aukštį,
Ir šviesos — akyse saulės krislas,
Kuri mudu į vienį sulydė.
Tu esi ir klajojimo tikslas, 
Ir būty pasipylus gyvybė.