Taškas

Saldusis ilgesio nieže,
Per tave suprantu, kad gyvuoju.
Svirpliai vasarai rekviem griežia,
Stoja nešmenis virškinti srovės.
Striuka ryto, bet perteklius vakaro,
Kai šešėliai įgyja tūrį.
Silpsta viltys ir daugtaškių nekuria —
Užkerėtos į tašką žiūri.
Jokio judesio tuo kartu sieloje
Ir tik tu, tiktai tu kraują judini.
Gremždama kibirkšties neįskėliau —
Ne viena tik panėriau į rudenį,
Jo tamsos anei kiek nebijodama,
Nebemaust — susilieti tikėdama.
Ką bereiškia žvarbenančios juodumos?
Laikinai tūnom kūno kalėjime.
Paniežėk, ilgesy, kad gyvuočiau, 
Paskutinę kelionę nušliaužčiau.
Kinta reikšmės tiek ilgio, tiek pločio —
Atradau ir gilumą, ir aukštį,
Ir šviesos — akyse saulės krislas,
Kuri mudu į vienį sulydė.
Tu esi ir klajojimo tikslas, 
Ir būty pasipylus gyvybė.
Nijolena