Kai svogūną lupu,
būna labai jo gaila,
kad net ašaroju
nepraverdamas lūpų.
Gal tai ir kvaila,
vis galvoju, kaip jam skauda
eterinį kūną,
bet neturiu iš ko rinktis.
Tada nuramina mintis,
kad už šitą kančią,
kai krenta lukštų pančiai
gelsvi, skamba blizgantys
žmonos samčiai.
O po to šaukštu per lėkštę
lyg gitaros stygom sugroju,
ir svogūnas į skrandį
keliauja kaip į rojų.